Batucada

Odė kavai

2011-06-08T08:47:00.006-07:00

Ramalos Starbucks versija

Tobulas rytas: gera kava, pirato akis*, fone plaukiantys Al Jazeeros ar BBC radijo garsai, pakiliomis minutėmis - Leo Delibes ar kita gera muzika. Iš tiesų norisi suraukti antakius, kai išgirsti, kad kažkas niekada negeria kavos. Mano nuomone, tai yra pats geriausias narkotikas: iš tiesų veikia, ir palyginus, nėra žalingas sveikatai. Jei kas prieštarauja dėl poveikio, siūlau ryte išgerti stiprios geros kokybės kavos ir klausyti "Lakme" operos. Tikrai svaigina.
Tradiciškai teigiama, kad gerą kavą galima rasti Prancūzijoje, Italijoje, anglai geria tik arbatą, na o Amerikoje kava skysta ir visi geria gazuotus gėrimus. Visų pirma, ką apskritai galima teigti apie tokią skirtingą ir milžinišką šalį kaip JAV? Ji tokia prieštaringa ir įvairi, jog vienintelis tinkantis stereotipas yra "įvairialypė ir paradoksali šalis". Taip ir su kava: penkios minutės nuo mano namų durų yra kavos kioskas Dutch Bros ir jei ne puikios kokybės kava namuose, netingėčiau ryte nubėgti per kelias gatves ir nusipirkti kavos su pienu. Niekuo neišsiskirianti vieta su nuostabia kava. Taip jau čia būna: neišraiškingas kioskas, bet jame galima rasti labai geros kavos. Gyvenant Prancūzijoje Montpellier mieste mane labai nustebino, jog ten nebuvo jokių išsinešamos (take away) kavos vietų, išskyrus McDonald'ą ir kitą vietinę greito maisto užeigą. Manau, tai pasako daug apie pietietišką kultūrą - kam skubėti ir lėkti su kavos puodeliu rankoje, kai galima sėdėti kavinėje ir ramiai gurkšnoti kavą pietų pertraukos (trunkančios dvi valandas) metu.
Kavos kokybė iš dalies yra skonio reikalas: mėgstantys espresso tikriausiai rinktųsi Prancūzijos kavines. Kava su pienu skaniausia Sietle, tam pačiam Dutch Bros kioske ir kiek pamenu Cafe de Paris Vilniuje. Sietlas garsėja kaip kavinių miestas: pirmoji Starbucks kavinė buvo atidaryta šiame mieste. Tačiau akivaizdu, kad tikras kavos gurmanas niekada neis į Starbucks (ar į bet kokią kitą masinio kavinių tinklo vietą), o ieškos unikalios ir charakteringos kavinės. Tokių vietų Sietle yra išties nemažai. Esu girdėjusi skundų, jog kituose Amerikose miestuose trūksta europietiško stiliaus kavinių - ne užkandinių ar restoranų, bet būtent kavinių, į kurias būtų ateinama išgerti kavos, perversti žurnalą, paplepėti su draugais. Iš savo patirties galiu kalbėti tik apie Spokane miestą, kuris sąlyginai arti Sietlo (tik 500 km!) ir be Starbucks ar Tully's coffee tinklo turi kelias neblogas kavines. Įdomu, kad nemaža dalis kavinių yra įrengtos krikščioniškų grupių - gąsdinantis dalykas, nes tos grupės neretai yra sudarytos iš krikščionių fundamentalistų. Tačiau be tokių, yra kelios tiesiog malonios vietos, primenančios Europos kavines. Pamenu, jog ir Tel Avive nebuvo tiek daug tokių vietų: gal išties jos yra labiausiai būdingos Europai (ir Sietlui).
Kavos ruošimas namuose yra dar svarbesnis (ypač tiems, kas geria kavą kiekvieną dieną). Tenka pripažinti, kad Lietuvoje pakankamai sunku rasti geros kokybės kavą. Esu užtikus Prancūzijoje pakuojamą Peru ir kitų Lotynų Amerikos šalių ekologišką kavą (ją rasdavau "Iki"), kuri lyginant su Jacobs ir kitomis populiariomis kavomis, mano nuomone, yra žymiai geresnės kokybės. Čia kavą perkame vietinėje buržujų sveiko maisto parduotuvėje, kurioje šiaip viskas brangu, bet kava ir kitos sveriamos gerybės kainuoja nedaug. Kol kas išbandytos tik kelios rūšys: Etiopijos, Sumatros ir prancūziška skrudinta kava. Prancūziška stokojo aromato, Sumatros kava gan karti ir rūgštesnė už mėgiamiausią Etiopijos. Na ir pats procesas - gerą kavą pradėjau gerti įsigijus espresso kavinuką, kuris angliškai vadinamas ne espresso, bet moka pot.
Geros kavos sąraše galiu uždėti kryžiuką Jav, Europai, bet prisiminus arabų pasaulį (tiksliau lankytą mažą dalį) turiu prikabinti išnašą: espresso su pienu negalioja, tačiau ten būtina gerti nuostabią arabišką/turkišką kavą. Visada juokinga būti a la arabiškame, turkiškame ar bet kokiame "rytietiškame" restorane Jav ar Europoje: kokių tik pavadinimų nepamatysi - turkiška, graikiška, Kipro, arabiška ir t.t. kava. Turkiška kava verdama skirtingame inde nei arabiška, tačiau skoniu ir paruošimu ji beveik nesiskiria: ypač smulkiai sumaltos pupelės verdamos turkiškame Cezve arba arabiškame (dažnai priskiriamame beduinų kultūrai) Dallah inde, dažnai tokia kava pagardinama kardamonu. Palestinoje ar Jordanijoje jos galima nusipirkti bet kurioje gatvėje už šekelį ar ketvirtį dinaro. Beje, Palestinoje (Ramaloje ir Betliejuje) teko matyti ir vietinę Starbucks kopiją, vardu "Stars & Bucks". Ramaloje su draugais nutarėme išbandyti šią kavinę ir deja - kaip visada pasitvirtina mano nuomonė, jog tokiose vietose pats geriausias maistas yra ten, kur valgo vietiniai, pati geriausia kava - gatvėje ar vietinėje užeigoje verdama autentiška arabiška kava.

*Pirato akis - ant sviesto kepta duonos riekė su skyle, kurioje įmuštas kiaušinis.

2011-05-28T21:45:00.003-07:00

Jau daugiau nei du mėnesiai čia ir nė žodžio apie vietinį gyvenimą. Mea culpa, žinau, bet jau taip yra su rašymu: arba kaupiesi ir parašai už kelis mėnesius, arba mokaisi monotonijos pastebėtus dalykus užrašyti kasdien. Nuo šiol stengsiuosi taip ir daryti.

Ilgą laiką tylą blog'e pateisinau tuo, kad neturiu tinkamo stalo rašymui, greito interneto ir tinkamos aplinkos. Tikra tiesa, bet pagaliau turiu savo nepriklausomą vietelę ir pamažu ją jaukinuosi. Žinau, kad visada yra žmonių sakančių, jog viskas priklauso nuo paties žmogaus, jo valios ir t.t. Sutinku, bet aplinka taip pat lemia tiek daug.
Geras pavyzdys būtų bėgiojimas. Jau kelis metus vis svarstydavau, kaip būtų gera vakarais ar rytais išlėkti pusvalandžiui, apsukti ratuką aplink gyvenamąją vietą, pajausti vėją ir tą gerą laisvės jausmą. Bet aplinka visai neviliojo: Šilainių rajonas Kaune toks nykus ir bėgti tektų visai šalia gatvės. Gerai, kad bent takai yra. Vis matydavau vyriškį iš mano laiptinės einantį pabėgioti. Tai šiek tiek įkvėpė. Bet kažkaip vis tiek neprisiverčiau nusipirkti treningų. O ir gaila pinigų sportbačiams, kurių šiaip nenešiočiau.
Bet štai čia atvykus tai pasikeitė: viena vertus, gyvenau gražiame rajone su keliais parkais, kuriuose kasdien sutiksi kitus bėgiotojus, nebaugu bėgioti bet kuriuo paros metu, o ir treningus galima nusipirkti Value Village parduotuvėje (dėvėti rūbai, bet bent jau surinkti pinigai skiriami geriems tikslams). O ir radau nuostabius Converse sportbačius internete (netikiu, kad originalūs, bet kam tai rūpi), šiaip jau visi tie sportavimo batai yra siaubingi (dar kitaip - smirdantys kedasai), bet bent jau išsirinkau padoriausiai atrodančius. Tiesa, čia pagrindinė avalynė ir yra sportbačiai arba pliažinės tapkės, vadinamos flip-flops. Juokinga, kaip girdėjau kelis komplimentus apie bėgiojimo batus, bet niekas niekada nesakė nieko apie batelius arba kad ir nuostabius Van sportbačius (dailūs laisvalaikio batai, o ne smirdantys kedasai). Tiek apie batus. Bėgiojimo pradžia nebuvo lengva, bet iš tiesų kai įsibėgėji ir leki nuo kalno - taip gera. Aplinka išties turi įtakos tokiems dalykams, kurie be abejo, reikalauja valios pastangų. Tiesiog labai labai nepatinka, kai girdžiu kartojant: viskas priklauso nuo paties žmogaus, reikia tik labai norėti ir viską pasieksi ir taip toliau. Tas suvedimas į žmogų man rodosi labai neteisingas. Juk negyveni saloje. Tiek daug aplinkybių ir žmonių koreguoja planus, požiūrius, jog formulė "esi savo sėkmės kalvis" atrodo labai lėkšta.
Deja, mano nauja gyvenamoji vieta yra įkalnėje, tad norint pabėgioti tenka arba kopti į kalną ir prarasti visas jėgas per pirmas dešimt minučių, arba bėgti per miesto centrą į parką. Bėgiojimo sezonas uždarytas, ruošiam dviračius.

Nettbuss commercial

2011-04-05T10:05:00.001-07:00

Statoil-reklame

2011-04-05T09:58:00.001-07:00

Reklama

2011-04-05T09:33:00.004-07:00

Dar truputį apie norvegus ir tv. Jų reklamos nebuvo naujas atradimas, nes iš pirmo vizito prisimenu kelias geras idėjas, tačiau šį kartą pamačiau dar daugiau įdomybių. Viena geriausių - autobusų kompanijos reklama, pirmą kartą ją matydama sukau galvą, ką gi čia reklamuoja, negi autobusų firma gali turėti tokią gerą reklamą. Įdomu stebėti, kaip pasirenkamos situacijos, tokios kasdieniškos, tačiau kartu ir būdingos Norvegijos visuomenei. Žinoma, čia kalbu labai apibendrintai, na bet akivaizdu, kad Lietuvoje tokia reklama negalėtų pasirodyti. Tiesa, gan keista buvo vestuvių scena: Norvegijoje žydų tėra apie 1500, tai yra viena mažiausių etninių grupių; nenustebčiau, jei tai būtų lenkų vestuvės, tačiau žydų? Gal norėta pabrėžti tradiciškumo (tradicinės vestuvės, šokiai ir t.t.) ir subkultūrų (atskubanti punk mergina) kontrastą. Kitos situacijos atrodė labiau įprastos - imigrantai, homoseksualistai etc.
Statoil taip pat neatsiliko. Iš tiesų jiems reikia pasistengti, juk visi Norvegijoje žino Statoil, tad reklama turi būti netikėta ir patraukli. Manau, pavyko. Tiesa, nemaža dalis reklamų susiję su sniegu, žiema, slidinėjimu - Norvegijos stereotipiniai įvaizdžiai. Tačiau visas pateikimas ir idėjos kelia didžiulę pagarbą (ypač dabar lyginant su bukom amerikietiškomis reklamomis).

Natūralistai

2011-03-28T13:22:00.006-07:00

Būnant svetur, pamatai tiek keistų dalykų, jog anksčiau ar vėliau nebegali laikyti jų vien tik sau ir turi užrašyti. Keisti dalykai egzistuoja ir namuose, tačiau daug sunkiau juos užtikti, arba mano atveju, jei pabūni numiręs kurį laiką - tikrai nieko nebematai.
Antrą kartą atvykus į JAV, atrodo, turėtų būti mažiau keistenybių. Bet jų netrūksta: ir antrą kartą matomi dalykai gali pasirodyti keisti, nekalbant apie naujus reiškinius ir įvykius. Norisi iš karto šokti prie vietinių naujienų, bet vis dėlto prieš tai beveik kelis mėnesius praleidau Norvegijoje. Kam troliai mumiai, kam fiordai, o kam šaltis ir kaimas. Apie trolius nieko nežinau, gamtos daug nemačiau, buvo šaltoka, bet pirmą kartą man patiko žiema ir sniegas. Norvegija yra graži ir čia turbūt garbę suteikt reikėtų skandinavų dizainui. Be abejo, Danija labai skiriasi nuo Norvegijos, Švedijoje nebuvau. Bet mano susikurtas vaizdinys, vadinamas skandinavų dizainu, yra jaukūs balti interjerai, daug medžio, pakankamai minimalu, bet netuščia, baltos trobelės su raudonais ūkiniais priestatais. Daug sniego ir uolų, supančių trobeles, ankstyva tamsa ir žiburiai, vingiuojantys keliai šalia mažų ežerų/balų. Galbūt tas baltumas ir medis tam ir yra, jog atsvertų šaltumą ir uolų atšiaurumą.
Jaukumas namie ir kitos aplinkybės suteikė daug progų žiūrėti vietinę televiziją. Dėl įvykių Šiaurės Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose Al-Jazeeros kanalas gan dažnai konkuravo su Norvegijos televizija. Bet laiko užteko viskam. Manau, televizijos laidos yra visai neprastas būdas pažinti dalį vietinės kultūros ir mentaliteto.
Jau iš ankstesnių kelionių norvegai man atrodė pakankamai "drūta" tauta. Įprastas stereotipas - šalti, užsidarę, vyriškos moterys ir moteriški vyrai - šiek tiek pasitvirtino. Bet "drūtumu" noriu vadinti ne žmonių fizinę pusę (taip, nemažai norvegų atrodo aukšti ir tvirti), bet tam tikrą paprastumą ir atvirumą, dalykų, kurie įprastai turėtų būti tabu, parodymą. Pamenu, kaip teko tai pamatyti gyvenant kaime: buvom išvažiavę į Oslą, grįžę radom šeimininkų vaikus (sūnus ir dukra, abu apie 13-15 metų) kieme, smagiai kapojant vištų galvas. Gyvų vištų, mat buvo atėjęs laikas joms iškeliauti į maisto pasaulį. Kieme skambėjo metalas, liejosi kraujas ir nieko. Vienoj krūvoj - vištų galvos, kitoj plunksnos. Net pažiūrėti buvo baisu, bet jiems tai atrodė visai natūralus ir normalus dalykas.
Žiūrint Norvegijos televiziją kilo įspūdis, kad tai nebuvo tik vienos šeimos ypatybė. Per žinias rodė vieną regioną, kuriame kažkodėl buvo per daug varnų ir teko dalį jų išnaikinti. Atneši į kontorą negyvas varnas ir gauni už tai pinigų (keista, kaip imigrantai nesužinojo apie tokį verslą, turbūt nemaža jų dalis nežiūri norvegiškų žinių). Tad ir rodo epizodą per žinias: vyriškis pastatė spąstus, varna įkliuvo, jis ją (gyvą) ištraukia, taukšt su malka per galvą ir viskas - štai negyva varna. Laidos apie medžioklę panašios: paprastai tikiesi, kad niekas nerodys gyvūno mirties proceso, bet norvegų laidose visiškai kitaip: šauna, gyvūnas krenta, kankinasi ir miršta. Nežinau, kaip tai apibūdinti - subtilumo nebuvimas? Nemanau, kad tiktų, tai tiesiog natūralus gyvenimo būdas ir tiek. Trenki kuoka varnai, tai ką..
Kita nustebinusi televizijos programa buvo apie nėščias moteris ir gimdymo procesą. Viskas rodoma atvirai, išskyrus moters kūno dalį, iš kurios pasirodo kūdikis. Ketvirtadienio vakaras, įsijungi tv ir matai, kaip moteris atvyksta į ligoninę, ruošiasi gimdymui, prasideda skausmai, matai visą kančią, vyras (jie visada šalia) laiko už rankos, vyksta gimdymas ir štai parodo gleivėtą ir kraujuotą kūdikėlį su virkštele, kuris iškart metamas ant motinos krūtinės. Po tokios laidos baimė gimdyti išauga dar tris kartus. Keista žiūrėti, tačiau kita vertus, juk tai taip natūralu, turbūt vienas natūraliausių gamtos ir žmonijos procesų. Tikrai negaliu sakyti, kad norvegai neturi subtilumo jausmo. Jie tiesiog yra natūralistai.
Dar viena populiari laida yra apie tai, kaip norvegai važiuoja apsipirkti į Švediją, ten pigiau, daugiau pasirinkimo, o ir šiaip tiesiog smagi savaitgalio pramoga. Važiuojama ne tik dėl maisto ar rūbų, Švedijoje galima pigiau pasidaryti tatuiruotę, apsilankyti kosmetologo kabinete ir netgi pasidaryti plastinę operaciją. Tad ir matai per tv, kaip mergina atvyksta pasididinti krūtinę: nusirengia, daktaras viską pamatuoja, pjauna, mėsytė, kraujas, mėlynės ir t.t. Šiurpoka. Bet tai ką čia slėpt..
Taigi. Tokie tie norvegai, kuriuos mačiau šį kartą.

Beziers

2010-08-21T08:14:00.002-07:00

Aigues-Mortes

2010-08-15T05:40:00.002-07:00

Aigues Mortes garsėja viduramžius siekiančiomis miesto sienomis. O man miestelis sukėlė didžiulę nostalgiją.. Daug didesniam miestui, taip pat su istorinėmis sienomis. Paskutiniu metu vis ilgiuosi Izraelio..

Skanėstų parduotuvė. Nemėgstu sausainių, bet tokioje parduotuvėje galėčiau praleisti visą dieną, taip gražu.

Saintes-Maries-de-la-Mer

2010-08-15T05:34:00.003-07:00

Šv. Saros koplyčia.

Romų muzikos koncertas priešais Jėzų :)

Dar keli aplankyti miesteliai. Saintes Maries de la Mer garsėja kaip romų piligrimystės vieta pagerbiant mitinę jų globėją Šventą Sarą. Miestelis labai mažas - kelios gatvės ir bažnyčia. Netikėtai pamatėme ir vietinę bulių gainiojimo tradiciją: vyrai su tradiciniais kostiumais joja ant arklių apsupę bulių bandą. Turbūt ruošėsi vietinei koridai..

Sete

2010-08-08T09:04:00.005-07:00

Vaizdas nuo St. Clair kalno. Ant kalno stovi kryžius ir maža koplyčia, tikima, kad čia 19 a. pasirodė Marija.

Maritime cemetry.

Savaitgalį praleidome Sete - mažame miestelyje netoli Montpellier.

Miestas

2010-08-05T12:53:00.002-07:00

O dabar

2010-08-05T12:31:00.010-07:00

Namai

Nors ir ne viskas klostosi taip, kaip norėčiau, dėl vieno dalyko skųstis tikrai negaliu: mano gyvenimas nėra nuobodus. Kurį laiką netgi norėčiau, kad jis taptų nuobodesnis, jei nuobodulys gali būti prilyginamas stabilumui. Monpeljė (Montpellier) turėjo būti mano paskutinis taškas, ramaus gyvenimo (bent metams) sukūrimo vieta. Dar ne pabaiga, bet dėl aplinkybių (be abejo, finansinių) esu priversta bent jau teoriškai galvoje priglausti alternatyvų planą. Tad jei London calling pasirodys vienintele išeitimi, priimsiu tai pasiruošusi ir kuo šviesesne nuotaika.

Deja, net nenoriu pagalvoti apie kraustymąsi, lagaminų pakavimą ir vėl iš naujo pradedamą gyvenimą dar vienoje vietoje. Patinka man čia. Siauros tylios gatvelės pilnos žiedų ir salsvo figmedžių kvapo. Figmedžiai man primena Golaną - taip ir tęsiasi prisiminimų grandinė: vienos vietos kvapai keliasi į kitą, vilkdami paskui save sentimentalius atsiminimus ir pasivaikščiojimus kalnuose. Visuotinis prancūziškumas kartais varo į neviltį, bet čia mane išgelbėja arabų kvartalai, pilni prieskonių ir nargilos kvapų, tylių senučiukų su arabiškomis suknelėmis, rymančių ties ankštos gatvės kampu.

Jūra čia kitokia, daug žmonių, restoranų ir perpildytų paplūdimių. Dar viena priežastis likti ilgiau: rugsėjį turėtų atsirasti vietos savam jūros krantui, kada srautai žmonių grįš namo, dienos vis trumpės ir nebereikės taip ilgai laukti saulėlydžio. Jau rugpjūtis atpūtė šaltesnį vėją ir vėsias naktis, ilgiau nei kelias minutes trunkančio lietaus atgaivą.

Saulės čia tiek daug, kad net norisi kartais gyvenimą perkelti į naktį, kuomet oras skaidresnis ir nereikia markstytis prieš Viduržemio spindulius. "We have a lot of sun here but not so much work", tokį sakinį teko išgirsti ne kartą. Iki šiol nesuprantu, kodėl pietiniai kraštai visuomet yra skurdesni ir ne tokie produktyvūs kaip Šiaurė. Man žiemą tesinori gulėti lovoje tarp patalų ir nieko neveikti. Tik išlenda saulė ir atšyla - tiek daug energijos ir noro veikti. Bet jei per kelias savaites stebuklas, vardu darbas, neaplankys, teks patvirtinti šią teoriją ir keltis į vėsesnį, tačiau akivaizdžiai produktyvesnį ir daugiau galimybių turintį kraštą.

Bet dabar esu čia. Sunku džiaugtis gražiomis gatvelėmis ir gėlynais, kai tiek rūpesčių, bet reikia stengtis, kartoju sau. Ir kokia bebūtų ateitis - nesiraukyti, o priimti kaip patirtį ir pamoką. Amerika buvo viena iš jų: kažkada tikėjau, kad kojos nekelsiu į tą kraštą. O štai įkėliau ir kas keisčiausia, man jis patiko ir svarbiausia labai sudomino (manau, kad šiuo metu mano žinios apie politinę JAV situaciją viršija daugumos amerikiečių žinias). Ir vakar pagalvojau: tikrai, kodėl aš taip nusiteikus prieš vietą, kurioje niekada nebuvau. Juk viskas gali pasisukti taip, kad klausiu savęs, kodėl neatvykau daug anksčiau.

Spekuliacijos pavojingos, bet visada lengviau gyventi turint alternatyvą esamai padėčiai. O dabar aš tik noriu sugebėti džiaugtis figmedžių kvapais ir vėsiomis naktimis.

NYC Pirmadienis

2010-07-26T11:53:00.003-07:00

Chinatown

Little Italy

Soho

United nations HQ

Centrinė sinagoga

NYC Sekmadienis

2010-07-26T11:47:00.004-07:00

Mūsų hostelis

Kolumbijos universitetas

Japonijos diena Centriniame parke

Centrinis parkas

Capoeira ir riedučiai

Niujorkas temstant

NYC Šeštadienis

2010-07-26T11:42:00.005-07:00

Imigracijos muziejus Elio saloje - rekomenduoju aplankyti

Visų nelaimių kaltininkas

Bruklinas

Williamsburg a.k.a. Niujorko Mea Shearim, ortodoksų rajonas

NYC Penktadienis

2010-07-26T11:30:00.004-07:00

Fluxus kambarys Modernaus meno muziejuje (MoMA)

MoMA

5th avenue

Times square. Nežinau, kodėl jis toks populiarus, tikrai neverta dėmesio vieta. Vien tik reklamos ir milijonai turistų.

In New York!

2010-07-26T04:56:00.006-07:00

Iki dabar nesuprantu, kaip kartą atsidūrus Niujorke, galėjau jį palikti. Bet guodžiuosi, kad "since I made it here, I can make it anywhere". Ir ne Niujorko ilgiuosi, bet jo idėjos: galimybių, laisvės, įvairovės. Kad ir kokios būtų tamsios Amerikos pusės - fundamentalizmas, terorizmo paranoja, Tea party ir visa kita, jos įvairovė visada atsvers neigiamas puses ir paliks pasirinkimo laisvę.
Pats Niujorkas netgi nepaliko tokio vieno atsidūsėjimo "ohh", tai buvo labiau džiugus atradimo jausmas: tiek kartų matytos vietos filmuose, tv, ir štai dabar jos prieš mano akis: 5th avenue, Gugenheimo muziejus, Bruklino tiltas, Laisvės statula, Centrinis parkas. Manasis kultūrinis šokas buvo jau pergyventas tik atvykus į JAV; neabejoju, jei Niujorkas būtų pirmoji aplankyta vieta JAV, tikriausiai visą laiką būčiau tik aikčiojus iš nuostabos. Dabar jau viskas buvo šiek tiek pažįstama. Nors Sietlas, Portlandas ar Vankuveris skiriasi tiek savo amžiumi, tiek architektūra ir stiliumi, tačiau Amerikos dvasia gyva ir ta pati visur.
Atvykome penktadienio ryte, mano skrydis buvo pirmadienio vakarą - tad turėjome daug puikaus laiko. Nereikia ir minėti, kad Niujorkui reikėtų bent mėnesio, na bet kiekviena mūsų diena buvo vietų lankymas nuo ryto iki vakaro, kasdien nueidavome/nuvažiuodavome galybę mylių ir pamatydavome bent kelias žymias vietas. Iš tiesų, Manhetenas nėra toks jau didelis. Bet kiekviena jo dalis vis turi ką nors įdomaus, o ir šiaip norisi tiesiog vaikščioti jo gatvėmis, stebėti žmones, pastatus, ragauti kvapus ir skonius.
Nesivarginsiu vardinti, kur ėjome ir ką veikėme: aplankėme beveik visas vietas. Gyvenome Harleme, tad tai buvo dar vienas kultūrinis potyris. Keliavome metro ir pėsčiomis. Pusryčiaudavome hostelyje arba ties gatvės kampu netoliese jo nusipirkdavome sumuštinį ar ką nors. Iš tiesų Niujorke užimtiems žmonėms neverta gaminti maisto namuose: nereikia net ir ieškoti, pilna vietų, kur galima papietauti už penkis dolerius - mes tokių radome prie Times square (azijietiška virtuvė), Lexingtono avenue mėgavomės nuostabiu kinų maistu, o Brukline už kelis dolerius sukirtome nuostabų picos gabalą jaukioje tikrų italų picerijoje.
Niujorko žmonės patys įvairiausi, bet juokais pagalvodavau, kad jei Hitleris pamatytų žmones, na kad ir metro vagone, nusigraužtų nagus: didžioji dalis - juodaodžiai, nemažai Azijos kilmės, o šviesiaplaukių vienas kitas. Tokia įvairovė ir Niujorko atmosfera garantuoja vieną tikrą dalyką: Niujorke niekada nebus nuobodu. Sekmadienį vaikščiojome Centriniame parke ir per kelias valandas pamatėme bent kelis renginius: riedučių diskoteką, Japonijos dienos šventę, Capoeira šokius ir kitus.
Kiekviena miesto dalis siūlo pramogas ir lankytinas vietas: finansų rajonas, downtown, už jų - Chinatown, Mažoji Italija, pasukus į dešinę - Bruklino tiltas, Bruklinas su savo įdomybėmis ir Williamsburg - niujorkietiška Mea Shearim versija. Netoliese Harlemo - Kolumbijos universitetas, žemiau - Centrinis parkas ir 5th avenue, miesto centras, galerijos, Park avenue, dar žemiau - Empire state pastatas, Midtown ir dar kiek paėjus Soho. Net ir mėnesio neužtektų visoms vietoms, ištirti kiekvieną gatvę, Soho namų sienas ir kostiumuotus vyrus Wall Street'e.
O ir aukštieji pastatai - norint juos pamatyti, tiesiog reikia pasitraukti toliau - tik taip galima išvysti jų viršūnes.
Mano trumpas pasimatymas patvirtino vieną dalyką: Niujorkas turi viską. Tai miestas, kurio simbolis ir idėja gali būti netgi stipresni už patį vaizdinį. Niujorko įkvėpimas - lengvas ir svaiginantis, net ir dabar, kai atrodo viskas griūna aplink, 10 centų atvirutė su naktiniu miestu priešais mano akis suteikia dar vieną kvėpavimą.

Chicago

2010-07-24T12:36:00.005-07:00

Willis (Sears) tower - aukščiausias pastatas JAV ir penktas pagal aukštį pasaulyje

Finansų rajonas

Ūkininkų turgelis miesto centre

Prekybos centras-ofisai

Mičigano ežero paplūdimys

Čikagos architektūra

Spokane-New York

2010-07-24T12:21:00.006-07:00

Pirmas sustojimas Billings, Montana. Keliaujame Rytų link - New York!

Šiaurės Dakotos laukai

Dickinson, Šiaurės Dakota

Fargo, Šiaurės Dakota

Turėjau pamatyti Niujorką. Neįmanoma būti Amerikoje ir neaplankyti šio miesto; keli bičiuliai juokavo, jog nutrauks su manimi ryšius, jei nenuvažiuosiu į NY, Didįjį Obuolį ir dar visaip kaip vadinamą vietą.

Ieškodami bilietų iš Sietlo į Niujorką netikėtai sugalvojome pasidomėti, ar įmanomas toks dalykas kaip kelionė per Ameriką autobusu. Ir ką gi – pasirodo, kad Niujoką pasiekti galima per tris dienas ir dar už geresnę kainą negu lėktuvu. Jaučiau, kad turbūt pasigailėsiu dėl šito sprendimo ilgos ir varginančios kelionės metu, bet juk tik taip galiu pamatyti visą šiaurinę dalį.

Birželio pirmos dienos popietę pamojavome Spokane ir išvykome į Rytus. Kelionės autobusu Amerikoje garsėja bloga reputacija: autobusus renkasi vargšai, hipiai, ką tik išėję iš kalėjimų, visokie frykai ir neaiškūs žmonės. Greyhound autobusai dar minimi J. Keruako knygoje „Kelyje“. Ją gavau gimtadienio proga – pats tinkamiausias daiktas ilgai kelionei. O dėl autobusų, pamaniau, juk negali būti taip baisu. Pamačius žmones Spokane stotyje (autobusas atvyko iš Sietlo) per daug nenustebau ir neišsigandau. Na taip, keli bomžai, keli hipiai, keli narkomanai, kiti – žmonės kaip žmonės. Nežinau, kas skatina juos rinktis autobusą – tai nėra labai pigu ir tam reikia daug laiko. Gal žmonės negalintys nerūkyti? Bijantys lėktuvų? Bėgantys nusikaltėliai? Vargšai? Na ir tokie kaip mes, kuriems tokia kelionė skamba kaip vienkartinis nuotykis.

Kelyje turėjome keturis sustojimus-autobuso pakeitimus. Pirmas buvo Montanoje, Billings mieste. Iki jo dalį kelionės už manęs sėdėjo tikra nelaimė – keli jauni žmonės (mergina ir du vaikinai), kurių žodyne dažniausiai vartojami žodžiai buvo dude ir fuck. Pasiklausiau apie kalėjimus (iš merginos) ir Greyhoundo autobusų keliones. Blogiausia buvo tai, kad ta mergina niekada neužsičiaupė! Ir iš kur žmonės turi tiek energijos nesustojant kalbėti kalbėti kalbėti. Garsiai. Bet buvau patenkinta kelione nuo pat pradžių – tai dar kitokios Amerikos pažinimas, nes tokių žmonių nesutikau niekur. Joe draugai visai kitokie, o gatvėje su tokiais netenka susitikti. Išvažiavome pavakare – Spokane, Coeur d‘ Alene Idaho valstijoje, St. Regis – Montanoje. Čia jau sutemo. Toliau pasiekėme Missoulą, Butte ir kt. Montanos miestus. Šiek tiek pamiegojau; apie šeštą ryte buvome Billings (Montana); čia pakeitėme autobusą ir vykome toliau rytų link. Montana stebina savo kalnais (Rocky mountains dalis), tačiau atvykus į jos rytinę dalį, netoliese Šiaurinės Dakotos, staiga prasideda lygumos. Visa Šiaurinė Dakota tokia ir buvo: laukai laukai laukai, kaimelis ir vėl laukai ir taip važiuoji be jokio ryšio bent valandą. Visada maniau, kad Spokane – užkampis, bet kai pagalvoju, jei tektų gyventi Š. Dakotoje.. Ten tiesiog nieko nėra, jokių didesnių miestų, nieko absoliučiai. Spokane nėra labai įdomi vieta, bet aplink graži gamta ir už penkių valandų kelio – Sietlas. Dar kelios valandos – ir Vankuveris šiaurinėje dalyje, Portlandas – pietuose.

Autobusas sustodavo trumpomis pertraukėlėms kas kelias valandas. Vienoje vietoje tai buvo Mc Donaldo stotelė. Ką gi – gimtadienio proga nusipirkome nuostabių pyragėlių su obuoliais ir su vyšniomis. Taigi, šis gimtadienis buvo sutiktas Montanoje ir Š. Dakotoje. Visiškai tuščiuose laukuose su McDonaldo pyragėliais. Neblogai, ką? Man patiko. Niekada apie tai nebūčiau pagalvojus.

Fargo mieste (Š. Dakota) vėl pakeitėme autobusą. Kuo toliau į Rytus, tuo autobusai buvo geresni; žmonės taip pat atrodė padoriai. Tiesa, pusę dienos pramiegojau, nes pagaliau buvo daug laisvų vietų, o kraštovaizdis visą laiką buvo toks pats – laukai laukai beribiai.

Iš Fargo atvykome į Mineapolį (Minesota), buvo apie pirma nakties, ketvirtadienis. Mūsų bilietuose išvykimo laikas iš Mineapolio į Čikagą buvo tik šeštą ryte. Vairuotojas perspėjo, jog Mineapolyje stotis uždaroma nakčiai, tačiau patarė pabandyti patekti į 1:35 valandos naktinį autobusą į Čikagą, ką mes sėkmingai padarėme.

Vaizdai vėl keitėsi (kaip ir vairuotojai) – kuo arčiau Čikagos, tuo daugiau juodaodžių. Pirmosios vairuotojos buvo tvirtos moterys (Greyhoundui kitokios ir netiktų), toliau vairuotojai buvo vyrai, labiau oficialūs ir rimti. Pamažu keitėsi ir gamta: Viskonsinas pasirodė labai panašus į Lietuvą, lygumos, tačiau ne tik tušti laukai, bet ir medžiai aplink, juokais pamaniau, kad va, lietuviai čia ir keliavo, nes turbūt priminė jiems kraštovaizdis Lietuvą. Ryte užsukome į Milvokį (neįsivaizduoju, kaip lietuviškai jį užrašyti) – geras jausmas, arčiau didesnių miestų, toliau nuo tuštumos. Jau prieš tai naktį sustojus degalinėje išėjau į lauką pamankštinti kojų, švito ir apėmė toks džiaugsmas, kad štai mes kertame išilgai visą Ameriką, vis ta pati šalis, bet viskas taip skirtinga. Džiūgavome dėl Čikagos: pagal ankstesnį tvarkaraštį būtume penkias nakties valandas praleidę Mineapolio stotyje; dabar jas praleidome miegodami autobuse ir Čikagoje turėjome laisvas septynias valandas! Net neplanavome pamatyti Čikagos (pagal ankstesnį tvarkaraštį joje būtume turėję tik valandos pertrauką), tad atvykę dešimtą valandą ryto palikome lagaminus bagažinėje ir išėjome pirma pasitaikiusia gatve į miestą.

Čikagos stotis yra beveik miesto centre (downtowne), tad po kelių minučių mus jau supo dangoraižiai ir nuostabūs architektūriniai pastatai (Čikaga garsėja savo architektūra). Pasukome Le Salles gatve – finansų rajonas: daugybė senų įspūdingų bankų, vyrai su kostiumais. Pasivaikščiojome prie upės, norėjome patekti prie vandens. Einam sau gatve, tolumoje lyg ir parkas, lyg ir vandens turėtų būti. Nusileidome į tunelį ir pirmas dalykas iš jo išėjus buvo nerealus paplūdimys prie Mičigano ežero: smėlis, netgi palmės, žmonės deginasi ir maudosi ir viskas pačiame miesto viduryje. Nerealu! Iškart pamilau Čikagą, nors ir prieš tai ji man patiko. Vėjų miestas tikrai – nors ir nebuvo šalta, bet nuolatinis vėjas vis pašiurpindavo. Praleidę paskutines kelias valandas besižvalgydami po miesto gatves, grįžome į stotį. Maniau, kad Čikagą pamatysiu tik pro autobuso langą, o še tau – praleidome gerą pusdienį. Džiugu džiugu. Stotyje atsistojome į eilę – paskutinė atkarpa – autobusas į Niujorką. Priešais girdžiu dvi moteris besikalbant. Įtempiau ausis – lietuviškai. Taigi, pasitvirtino stereotipas, kad Čikaga – lietuvių miestas. Pirmą kartą Amerikoje sutikau lietuvių (išskyrus draugę Sietle) ir būtent Čikagoje. Jos patvirtino, kad iš tiesų Čikagoje daugybė lietuvių (tai buvo dukra lankanti mamą, gyvenančią Vėjų mieste; ji taip pat autobusu keliavo į Niujorką ir iš jo į Lietuvą).

Įsėdome į autobusą: Indiana, Ohajus, pirma valanda nakties ir paskutinė ilgesnė pertrauka Klyvlende, toliau – tik trumpi sustojimai ir Niujorkas! Autobusas buvo pilnutėlis, bet paryčiui sugebėjau užmigti ir atsibudau likus kelioms valandoms iki Niujorko. Išėjau į lauką, plūstelėjo karščio banga ir drėgmė. Net nežinau, kur tuo metu buvome, bet įtariu, kad Pensilvanijoje. Dar kelios valandos ir mes jau Newarke. Iškart pastebėjau senesnę ir skirtingą nuo Vakarų kranto architektūrą. Niujorkas buvo jau ranka pasiekiamas. Pusvalandis ir jau važiavome Linkolno tuneliu, jungiančiu Niudžersį ir Niujorką. Pirmas Manheteno pasirodymas. Oh... Štai mes jau čia.

Kelias namo (road 20 ir Cascade Range)

2010-07-24T11:50:00.003-07:00

Cascade Range

Dykuma

Vankuveris

2010-07-24T11:41:00.005-07:00

Kertam JAV-Kanados sieną

Chinatown

Downtown

Vankuveris žvelgiant iš Granville salos

Grįžtant

Didžioji kelionė IV

2010-07-24T07:03:00.006-07:00

Bellingham

Šeštadienio popietę palikome Sietlą ir išvykome į Belinghemą - nedidelį koledžo miestelį prie Kanados sienos. Vakarą praleidome su Joe draugais, pasivaikščiojome pakrante, papietavome, paplepėjome. Kuo daugiau sutikau Joe draugų, tuo tapo aiškiau, kad jaunimo situacija JAV turi nemažai panašumų su Lietuva ir kitomis šalimis: baigi universitetą, darbo nėra, dirbi padavėju ir tiek. Tie, kurie nebaigė universiteto ir pradėjo dirbti padavėjais iškart po mokyklos, dažnai jau ir stabilų gyvenimą greičiau susikuria. O dar ir visos paskolos - dabartinės amerikiečių kartos nelaimė. Žinoma, gyvenant JAV, net ir turint minimaliai apmokamą darbą, pamažu įmanoma išsimokėti paskolą ir t.t. Be to, panašu, kad ten gyvenimas su paskolomis yra absoliučiai įprastas. Tik man asmeniškai baisu tokie pririšantys dalykai, kurie nepalieka jokios pasirinkimo ir judėjimo laisvės. Turbūt tokia humanitarų dalia visur - sunkios darbo paieškos, darbas ne pagal specialybę ir t.t. Smagu, jei pasiseka rasti gerą ir tinkamą darbą, na o kitu atveju - nebent tęsti akademinę karjerą. Arba dirbti ką nors visai iš kitos srities, pasiliekant pomėgius laisvalaikiui.
Belingheme gyvena daug jaunų žmonių - daugiausiai studentų, čia keliasi gyventi ir liberalus jaunimas, hipiai ir kiti - man atrodė, kad čia pamišimas dėl local-organic-sustainbale dar didesnis negu Sietle. Ir pats miestelis per daug hipiškas.. Atrodė, kad niekas daugiau jame ir negyvena. Na bet erdvė graži - šalia vandenyno, aplink miškai, kriokliai, ežerai, visai nebloga vieta studijoms.
Sekmadienį išsiruošėme į Vankuverį. Teko girdėti, kad anot Forbes, Vankuveris yra antras gražiausias miestas po Paryžiaus. Neturėjome išsikeitę Kanados dolerių, tad nemokamą parkingą susiradome Chinatowne. Pasivaikščiojome jo gatvėmis, pasukome link istorinio gastown'o. Turiu pasakyti, kad pirmą kartą pamačiau tiek benamių. Bet įtariu, kad tai - ne skurdo pasekmė, o tiesiog gyvenimo būdas. Vienas prisistatė prie mūsų, papasakojo istorijų ir paprašė pinigų. Mes pasiūlėme jam sumuštinį, o jis sako: Oi, ne, aš geriau eisiu čysburgerį nusipirkti. Tai velniava, mes nenorėdami išlaidauti įsidėjome sumuštinių, o štai benamis ateina ir sau čysburgerius valgo. Et..
Tad tas gražusis Vankuveris gali būti ir visai kitoks. Kraštovaizdis labai gražus: aplink kalnai, vanduo, miesto centras - stikliniai dangoraižiai. Bet diena buvo apsiniaukusi, tad tamsus dangus ir stiklas atrodė labai keistai ir gąsdinančiai. Net ir miestas neatrodė labai švarus, tad mano įsivaizdavimas šiek tiek pakito. Pasivaikščioję centre nuėjome į Granville salą: turgus ir kitos turistų atrakcijos. Iš salos prasukome pro olimpinį kaimelį bei stadioną ir grįžome į centrą. Abu jautėmės labai keistai. Žolės vartojimas Kanadoje pakankamai populiarus (Bent jau Šiaurinėje JAV dalyje dažniausiai ji yra atvežama iš Kanados), tad juokavome, kad gal bendras kvapas mus apsvaigino. Galbūt šaltas vėjas prapūtė galvą, gal nuovargis ir tas keistas dangus turėjo įtakos, bet net ir grįžus į Belinghemą išsilaikė keistas svaigulys ir slogi nuotaika.
Toks tas Vankuveris mano atmintyje, sako, saulėtą vasaros dieną ten visaip kitaip. O gal tiesiog labai daug tikėjausi ir visada taip būna su pernelyg didelėmis viltimis. Be to, norėtųsi ten pabūti ilgiau: nueiti į vietinį klubą, sutikti žmonių. Deja, šį kartą turėjome tik dienos dalį.
Pirmadienio pusdienį praleidome Belingheme, "stiklo paplūdimyje" prisirinkau nuostabių kriauklių, susitikome su dar keliais Joe draugais (pora studijuojanti geologiją Aliaskoje, išgirdome gerų istorijų apie vietinį gyvenimą), papietavome su Joe broliu, kuris taip pat studijuoja Belingheme ir po pietų išvykome namo. Pasirinkome ilgesnį, bet nuostabaus grožio kelią (nr.20) per Kaskadų kalnus. Kelias valandas važiavome kalnais be jokio ryšio su pasauliu, vis dar laikėsi nemažas sniego sluoksnis, temstant pasiekėme dykumą. Buvo gera grįžti namo ir į savo lovą, tačiau dar geriau buvo prisiminti visas vietas ir žmones: kaip visada norisi visko daugiau ir ilgiau, bet net ir dešimt dienų Vakarinėje JAV dalyje paliko įspūdį ilgam laikui.

Didžioji kelionė III

2010-07-19T16:36:00.007-07:00

Paliekam Port Andželą

Viktorija, The Empress (hotel)

Parlamento rūmai

Market square

Fan Tan alėja Chinatowne

Chinatown

Christ Church Cathedral

Kelte

Port Angeles vakare

Jei kas prieš metus būtų pasakęs, kad teks apsilankyti Kanadoje, niekaip nebūčiau patikėjus, bet štai atėjo penktadienis ir išsiruošėme į Britų Kolumbijos sostinę Viktoriją, esančią Vankuverio saloje. Į salą galima patekti iš kelių Vašingtono uostų, mes keliavome iš Port Andželo. Pasidžiaugę gražiais vaizdais pakeliui, nusipirkome bilietus į keltą ir išplaukėme į Kanadą. Vis bijojau visokiausių sienos kirtimo kontrolių, tačiau viskas sekasi puikiai. Dalis amerikiečių (jų tarpe ir Joe) mano, jog kanadiečiai yra malonesni žmonės nei amerikiečiai; juos nesunkiai gali atpažinti tarp amerikiečių. Jau kelte išgirdom kalbant prancūziškai, nors keliavome į britiškąją dalį. Viktorijos miestas - turistinė ir gan šaltoka vieta, bet mūsų diena buvo neįtikėtinai saulėta ir šilta.
Po pusantros valandos kelionės su nuostabiais vaizdais sveikinomės su Kanados pasienio tarnybos pareigūnais, išties malonūs žmonės. Po minutės jau buvome mieste ir pirma aplankyta vieta buvo parlamentas. Jį pamačius iškart supratau, kodėl tiek daug amerikiečių pasakoja, kokia nuostabi ir graži Viktorija. Parlamento rūmų pastato architektūra labai panaši į Airijos/Anglijos pastatus, tačiau nei Spokane, nei Sietle tokių pastatų matyti neteko, tad suprantu, kaip visi apsilankę Viktorijoje aikčioja apie miesto grožį. Man ir pačiai buvo keista matyti Europos pėdsakus tokioje atokioje vietoje. Suvokiau, kad mano akys įprato prie Amerikos architektūros (net ne Amerikos, bet būtent Vakarų Amerikos) ir netgi pagalvojau, jog grįžus į Europą patirsiu ne ką mažesnį šoką nei atvykus į JAV.
Viktorija - nedidelis miestas, laikas tarp kelto atvykimo/išvykimo yra pakankamas pamatyti pagrindines miesto įžymias vietas: Chinatown (seniausias Kanadoje ir antras pagal amžių po San Francisko Šiaurės Amerikoje) ir jo siaurutėlę Fan Tan alėją; uostą, parkus, bažnyčias, turgaus aikštę. Spėjome apsilankyti ir Kalėdų parduotuvėje: gegužė, o įėjus skamba Kalėdinės dainos, visa erdvė skirta Kalėdų temai, žaislams, atributams. Pamaniau, kad eglutės papuošimai galėtų būti nuostabus suvenyras iš kiekvienos šalies, tačiau kol kas mano kelionėms tokie dalykai pernelyg trapūs. Vienoje miesto dalyje netoli žymaus parko vis sutikdavome moteris su burkomis - keista buvo jas matyti tokioje vietoje. Žymiausia bažnyčia akivaizdžiai priminė Dublino bažnyčias, net autobusai mieste buvo raudoni Londono dviaukščiai.
Vakarais uoste vykta pasirodymai ir koncertai, mūsų keltas, deja, išplaukė kaip tik tokiu metu. Saulėlydis kelte, Port Andželo kalnų spalvos - netrukus buvome Amerikoje. Pasieniečiai nebuvo tokie draugiški, na bet ką gi. Pakeliui į Sietlą sustojome kinų restorane. Ah, jau minėjau, koks nuostabus maistas ten.. Viduryje kelionės mus sustabdė policija. Nežinau ar visoje Amerikoje, bet bent jau Vašingtone galioja taisyklė, jog be reikalo nestabdoma, tik jei yra koks pažeidimas. Bet buvo vėlus penktadienio vakaras, tad matyt norėjosi patikrinti mūsų blaivumą ar dar kažką, o kadangi viena galinė lempa buvo sugedusi, to ir užteko. Man tai ką - nuotykis, prieina naktį policininkas ir šviečia prožektoriumi į akis. Bet mes tik čainyzo maisto prisikrovę laimingai vairavome, tad viskas baigėsi gerai. Nuovargis buvo didžiulis, tad dalį kelio sutrumpinome ir Sietlą pasiekėme keltu. Po Britų Kolumbijos sostinės vizito mūsų laukė sekmadienio kelionė į Vankuverį.

Didžioji kelionė II

2010-07-10T03:01:00.010-07:00

Downtown

Netoliese Pike Place public market

Uostas

Ballard

Plūduriuojantis tiltas (Floating bridge)

Vašingtono universitetas

Alki paplūdimys

Biblioteka

Vietnamiečių turgus

Jei tektų paklausti žmonių gatvėje, kokius jie žino didesnius Amerikos miestus, gal ir ne visi įvardintų Sietlą, bet didžioji dauguma tikrai būtų apie jį girdėję. Vienas liberaliausių JAV miestų, garsėjantis savo muzikos istorija - Jimi Hendrix, Pearl Jam, Nirvana ir kiti; Microsofto (Paul Allen ir Bill Gates) tėvynė; garsiojo Vašingtono universiteto vieta.
Prieš atvykstant į Sietlą prisiklausiau įvairiausių nuomonių. Žalias miestas, daug dviračių ir visi pamišę dėl local-sustainable-organic ir panašių dalykų. Jaučiama arogancija, mėgstami protestai ir provokuojantys renginiai. Nuostabi muzikos scena. Žinoma, pabuvus kelias dienas ne ką tegalėjau pasakyti apie žmones, bet pats miestas man labai patiko. Atstumai dideli, bet tiek daug įvairovės. Sietlas dar kartą parodė, kodėl verta gyventi dideliame mieste: daugybė kultūrų, daugybė renginių, įvairių žmonių, nereali maisto įvairovė ir gyvendamas jame gali jausti likusio pasaulio pulsą: pietauti tailandiečių restorane, nusipirkti Al-Quds laikraštį arabų kalba, pasivaikščioti skandinaviškame rajone. Myliu tokią įvairovę, tikiu, kad tokioje vietoje pats žmogus neužsisėdi savo mini-pasaulyje. O kiek parkų, ežeriukų ir gražių krantų aplink! Tiesa, orai nedžiugina - minutę lyja, minutę - saulė ir vėl vėjas ir lietus, bet vasara turėtų būti nuostabi.
Pirmadienio rytą pradėjome turą po žymias vietas. Pasivaikščiojome centre ir apžiūrėjome vieną pagrindinių Sietlo turistų taškų: Pike place public market - žuvies ir kitų gėrybių turgus. Kainos kandžiojasi, bet kartais duoda paragauti, mmm, visokios rūkytos lašišos... Susipažinau su jūros gėrybėmis, kai kurių net nebuvau mačiusi gyvenime. Aplink turgų pilna įvairiausių parduotuvių, kuriuose galima rasti arabiškų skanumynų, rusiškų pyragėlių su bulvių koše ir kopūstais, indiško maisto ir t.t. Tiesa, tas turgus įdomus toks: vienoje vietoje skraido žuvys kaip ir pridera, kitoje - stendas su kinietišku šlamštu. Nusipirkome kelis žymiuosius pyragėlius ir tęsėme kelionę toliau. Susitikome su Joe drauge ir tiesiog vaikščiojome po centrą. Sietlas garsėja savo kava (Starbucks gimtinė), tad kavinių pasirinkimas išties nemažas. Pavadinimai iškalbingi: mes kavą gėrėme kavinėje "Zeitgeist" :) Pamažu keliavome link draugės namų, pro tarptautinį/kinų rajoną, aplink buvo tiek įvairiausių kavinių, restoranų: Eritrėjos, įvairiausių Azijos šalių ir t.t. Jei tektų gyventi Sietle, manau, jog bent mėnesį nevalgyčiau namie, bet išbandyčiau įvairiausių šalių virtuves. Po gerų pietų (tiesa, Joe draugės irgi vegetarės, tad teko atsisveikinti su mėsa kelioms dienoms) aplankėme bariuką netoli Brodvėjaus. Staliukai su užuolaidomis, tad galima intymiai pasislėpti ir gurkšnoti kokteilius. Būdami Spokane galvojom, kad va Sietle tai atsigriebsim už nebuvimą baruose, bet iš tiesų per visą laiką buvom tik dviejose vietose. Viena vertus, brangoka. Be to, vakarais dažniausiai būdavome visai be jėgų.
Antradienio rytą pradėjome kelione į Ballard - skandinavišką rajoną. Be kelių Norvegijos vėliavų, nežinau, ar kada atspėčiau, kad tai skandinavų rajonas. Be abejo, dabar jame gyvena įvairiausios kilmės žmonės, tačiau skandinaviškas akcentas nepamirštamas, čia kiekvienais metais švenčiama Norvegijos Konstitucijos diena.
Antradienio popietę ir vakarą manęs laukė tikras išbandymas: važiavome aplankyti Joe močiutės ir pasilikti jos namuose iki trečiadienio. Be to, dar turėjau susitikti su Joe dėde, teta ir pusbroliu. Žodžiu, visas giminių tuntas. Na bet ką gi - palikome Sietlą ir vykome į Woodinville miestelį. Pataikėme ties pačia piko valanda, bet Sietlas (tikriausiai ir kitos vietos) turi nuostabų dalyką, vadinama carpool: atskira juosta mašinoms, kuriuose yra bent du ir daugiau keleivių. Tokiu būdų skatinama kolegas darbuose ir kitus žmones jungtis bendroms kelionėms ir sumažinti automobilių srautą. Tad mes tik fit fit ta savo juosta, aplenkėm kelių kilometrų mašinų eilę ir spėjome atvykti vakarienei su Joe močiute. Ji gyvena namuose, skirtuose senoliams. Kiekvienas turi savo butuką, pateikiami bendri pietūs, vyksta užsiėmimai ir t.t. Visada maniau, kad tai - visai nebloga idėja, juk tokiu būdu žmonės aprūpinami ir išlaisvinami nuo kasdienių rūpesčių. Tačiau pamačius supratau, kad tikrai nenorėčiau palikti savo tėvų tokioje vietoje: vien dėlto, kad aplink vien seni žmonės, o būnant su jais kartu, pats imi ir susensti daug greičiau. Belieka, tik juokeliai mirties ir ligų tema arba nostalgiški prisiminimai. Deja, suprantu, kad kartais žmonės neturi kitos išeities, na ir žinoma, toks gyvenimo būdas nėra pats blogiausias.
Po vakarienės močiutė pasidalino vynu ir įdomiomis istorijomis. Nepamenu, kokiame kontekste gimė tema, bet ji papasakojo apie Didžiosios depresijos laikus. Turiu pripažinti, jog tų laikų istorijos man daug įdomesnės nei šiandienos įvykiai ar moderni JAV kultūra. Apie visa tai esu skaičius istorijos vadovėliuose, bet normalu, jog Europoje tam skiriama daug mažiau dėmesio, o be to, niekada neteko išgirsti tikrų istorijų. Galbūt kiekviena karta taip galvoja apie savo laikmetį, bet tie laikai man atrodė išties tokie svarbūs, tokie pilni įvykių. Dabar? Nuobodulys. Atrodo, jog tais laikais kiekvienas pažinojo žymesnius žmones, nebuvo tokios atskirties tarp "svarbių" ir "eilinių" žmonių.
Vėliau prie mūsų prisijungė Joe dėdė ir teta. Jie susipažino abu būdami Peace Corps ir aplankė nemažą dalį Azijos šalių. Kur tie mūsų stereotipai apie amerikiečius, niekur nekišančius nosies iš savo šalies? Baiminausi aš tų giminių, bet iš tiesų vakaras praėjo greitai ir smagiai.
Trečiadienį ryte atsisveikinome su močiute, ji labai didžiavosi, kad turi daug svečių ir vis rodė mus savo kaimynams: štai mano anūkas Joe, jis studijuoja Izraelyje, o čia jo draugė - iš Lietuvos! Ne tiek ir skiriamės: visos giminės mėgsta didžiuotis anūkais, vaikais, kurie studijuoja, kurie jau tapo gydytojais ar teisininkais.
Grįžome į Sietlą, palikom daiktus pas draugus, gyvenančius Capitol Hill ir kartu su drauge išvažiavome apžiūrėti Vašingtono universiteto. Campus išties didžiulis, daug fontanų, žalių pievelių, įdomi architektūra. Keista vėl atsidurti studentiškoje aplinkoje. Ir ilgiuosi, ir ne, ypač girdint pokalbius: o, rytoj testas ir reikia darbą parašyti. Aplink campus pilna įvairiausių vietų pavalgyti; kartu su tarptautiniu kvartalu - tai pigiausios vietos Sietle. Draugė mus nusivedė į vietnamiečių restoranėlį, kuriame išbandėme tradicinę jų sriubą - Pho. Oi, mėgstu mėgstu.. Man tokie dalykai vis dar plūduriuoja egzotikos lygmenyje, nes išties Lietuvoje turime tik kiniečių restoranus, suši ir dar kelis panašius. O ir turiu pasakyti, kad Amerikos kiniečių maistas nepalyginimas su lietuvišku; visiškai atskira sfera. Taip pat, kaip ir LT kebabai su Izraelio šavarma.
Tą pačią popietę pasivaikščiojome Fremonte, menininkų rajone. Per vidurvasario šventę čia vyksta nuogų kūnus išsipaišiusių dviratininkų paradas. Teko matyti nuotraukas iš šiemetinio, įdomu įdomu... Sietle ir šiaip netrūksta įvairiausių hipių ir panašių asmenų, bet Fremontas turbūt priglaudžia didžiausią jų koncentraciją.
Ketvirtadienio rytą išgėrėme kavos Vakarų Sietle, netoliese Alki paplūdimio. Tikrai, tiek daug įvairiausių vietų praleisti vasaros dienas, gaila tik, kad Sietle ta vasara tokia trumpa. Po pietų susitikome su Joe prancūzų kalbos mokytoja, netoliese jos namų, panašu, gyvena daug ortodoksų žydų. Keista matyti visą tą juodumą Sietle ir vaikus su peisais kiemuose. Vakare atsisveikinau su centru (downtown), viena įspūdingiausių jo vietų - biblioteka. Neįprasta architektūra, didžiulis knygų lobynas ir jauki aplinka. Manau, tai daug pasako apie miestą, jei jo prioritetai yra puikios bibliotekos pastatymas.
Vakare su draugais aplankėme Elysian alaus gamyklą/barą. Teko šio alaus ragauti Spokane, puikus. O dar laimingą valandą išragavome visokius mažus užkandžius prie alaus - išties nuostabi vieta. Diena vėl pralėkė, penktadienį praleidome Viktorijoje, o šeštadienio popietę išvykome į Belinghemą. Prieš tai aplankėme vietnamiečių delį ir turgų, tokių įdomybių prisižiūrėjau, kad oh.. Gyvenime nemačiau tiek įvairiausių vaisių ir daržovių. Ši Sietlo pusė man turbūt ir labiausiai įstrigo: kultūrų maišalynė ir visos žalios erdvės. Tad jei Spokane gyventi būtų labai nuobodu, Sietlas man tikrai patiktų.

Vandenynas

2010-07-09T09:20:00.002-07:00

Keli video iš rojaus - road 101

2010-07-09T06:28:00.002-07:00

Didžioji kelionė I

2010-07-09T04:41:00.005-07:00

Oregonas - Vašingtonas, Kolumbijos upė

Multnomah krioklys

Pirmas žvilgsnis į Ramųjį vandenyną

Valanda Portlande

Aplankius vietines įžymybes mūsų laukė svarbiausia kelionė: vandenynas, Sietlas, Belinghemas ir Vankuveris. Po ilgų dvejonių nusprendėm važiuoti su mašina, nors ji ir gali sugesti kiekvieną minutę, bet komfortas yra nepalyginamas, ypač Amerikoje, kur be savos mašinos pakankamai sunku išsiversti. Kelionės planas buvo toks: Spokane-Oregonas, vandenynas ir kopos, Portlandas, Sietlas, Viktorija, Belinghemas ir Vankuveris. Na ir viskas, kas pakeliui. Buvau labai pasiilgus didelių miestų, o ir nebuvau mačius jų Amerikoje, tad plojau ir šokinėjau iš nekantrumo ir džiaugsmo.
Vakare įsirašėme daug geros muzikos (deja, mašinoje yra tik kasečių grotuvas), suspėjome suorganizuoti barbekiu su Joe draugais, po kurio ryte švelniai maudė galvą. Na bet ką gi, šeštadienio ryte įsimetėme miegmaišius, maisto ir išvykome. Pirmos dienos planas buvo pasiekti Oregono kopos, jos yra maždaug ties valstijos viduriu, netoli Florence miestelio. Pagal žemėlapį neatrodė labai toli ir tik grįžę išsiaiškinome, kodėl mūsų kelionė tiek užtruko: žemėlapių masteliai gerokai skyrėsi, tad atstumas Vašingtono žemėlapio pusėje buvo kone dvigubas Oregono pusėje. Leidomės link Pietų, oras keitėsi ir netoliese Pasco, kuris praktiškai yra dykumoje, atsiradome tikroje pirtelėje. Sustojome senoje degalinėje užkąsti, vos įmanoma kvėpuoti.. Keistas miestas tas Pasco, daug meksikiečių, karštis, dulkėtos saulės pilnos gatvės, atrodo atsidūriau kitoje šalyje.
Išvažiavome iš Pasco ir netrukus kirtome valstijų ribą. Kelias vingiavo palei Kolumbijos upę, aplink kalvos ir vėjo malūnai, gera kelionė nuotaika. Tiesa, laikas lėkė labai greitai, bet manėme, kad pagal savo planą vėluosime tik valandą. Sustojome prie Multnomah krioklio, pamankštinome kojas, pasigėrėjome ir keliavome toliau. Dar kelios valandos kelio ir pasiekėme Portlandą. Čia įstrigome kamštyje, teko pamatyti ir avariją, sukėlusią šį kamštį. Na aš vis tiek džiaugiausi viskuo, Portlandas - pagaliau didelis miestas. Nėra jis jau toks didelis, na bet ne Spokane, žinoma.
Pagaliau pajudėjome ir nekantriai laukiau, kada pasieksime vandenyną. Kad ir kokios nesėkmės lydi ir lydėjo, vis tiek negaliu skųstis kelionių atžvilgiu - tai jau antras mano matytas vandenynas. Visgi užtrukome kelyje, vien dėl to, jog Portlandas turi didesnius greičio apribojimus, na ir ir kaip minėjau, mums nežinant, žemėlapis tapo dvigubas.
Vakarėjant pasiekėme vandenyną. Suspėjome pačiu laiku pradedant temti. O, kokia didybė... Jūra vandenynas visada užduoda klausimą, kas ten toliau už jo, laivai tolumoje ir jokios pabaigos. Įkvėpiau šalto oro, įmerkiau pėdą į ledinį vandenį. Ah, pagaliau. Kažkodėl maniau, kad esu Kalifornijoje. Juk niekas nežino Oregono, vandenynas ir Kalifornija - labiausiai susiję žodžiai. Ir dabar manau, kad atiduočiau viską už tą naują potyrį - išvysti nežinomą vandenyną be pabaigos.
Kelionę tęsėme 101 keliu: jis jungia šiaurę ir pietus ir driekiasi palei Ramųjį vandenyną. Temo, o mūsų laukė dar kelios valandos važiavimo. Joe pasiekė naują vairavimo rekordą - apie trylika valandų per dieną. Viskas taip skiriasi naktį ir dieną: kelias vingiavo pro miškus, aplink viską supo tamsa, atrodė bet kuriuo metu iš medžių atlėks koks nors mistinis vietinis Bigfoot. Apie dvyliktą nakties pasiekėme kopas. Susiradome pirmą kempingą ir nusprendėme miegoti mašinoje, nebuvo jokių jėgų statyti palapinę.
Miegojau neįtikėtinai puikiai, nors ir mašinoje. Atsikėlę pamatėme, kad atsiradome visai neblogame kempinge, visi atvykusieji turėjo keturračius ir kitokius motociklus ir 4x4 džipus, skirtus maltis po kopas. Na mes tai ką, su savo maža mašinyte ir be jokių motociklų. Atvažiavome prie jūros ir tradiciškai, kaip ir dera, esant kopose, išgėrėme Cavos butelį. Po tamsios valandos pasirodė saulė, tapo šilčiau, na ir po Cavos labai linksma. Buvo gaila, kad galėjome pabūti tik trumpai, kita vertus, oras nedžiugino, tad pamaniau, kada nors kitą karštą vasarą sugrįšime. Be to, labai viliojo tęsti kelionę į pietus, nes dar penkios valandos kelio ir būtume pasiekę Kaliforniją. Na bet vėlgi, visą kelionę drebėjome dėl mašinos, kuri leido įvairius garsus, tad nesinorėjo įstrigti su metalo laužu Kalifornijos viduryje (čia taip būna - o, Kalifornija netoliese, važiuojam, o - ir San Franciskas netoliese, traukiam? - tai gal ir į Los Andželą? Svajojam kitą kartą taip pasiekti Meksiką. Tik su geresne mašina.)
Važiavome atgal tuo pačiu keliu - kaip viskas skirtingai atrodė dieną. Žydras vandenynas, dangus, vingiuojantis kelias, aš tai vadinu laisve. Tiesa, tuo pačiu kelio teko važiuoti trečią kartą, nes vyko kelio darbai, o ženklų nepastebėjome. Vykome į Korvalio miestelį susitikti su Joe draugu iš koledžo laikų. Man buvo labai įdomu, nes Spokane sutikau tik kelis likusius draugus - visada būdavome dviese. Spokane mažai kas likę, normalu, jog visi išvyksta į didesnius ar įdomesnius miestus. Kelias į Korvalį priminė amerikietiškus kalnelius. Net nežinau, ar šį apibūdinimą dėti į kabutes, nes tikrai tai buvo Amerikos kalneliai. Diena buvo pilna planų, bet ne laiko. Korvalį pasiekėme tik po pietų, susitikome su Jake, Joe draugu ir keliavome toliau. Norėjome aplankyti Portlandą ir vakare pasiekti Sietlą. Deja, į Portlandą atvykome tik šeštą valandą vakare, tad jame praleidome valandą vaikščiodami centre ir ieškodami kavos. Atrodė, kad Portlande niekas negeria kavos vakarais, o iš tikrųjų turbūt buvome ne tame rajone. Tad teko pasitenkinti Starbucks, ko mes niekada nedarome. Vėl visa diena vairavimo, bet šiaip ne taip apie dešimtą vakaro pasiekėme Sietlą. Milijonas šviesų ir dangoraižiai - pagaliau pamačiau miestų Ameriką. Sietle mūsų laukė draugai su nuostabia vakariene ir vynu, po kurių beveik nebegyvi kritome į lovą.

Kaubojai

2010-06-28T02:54:00.007-07:00

Idaho

Sandpoint

Pend Oreille ežeras

Montana

Grįžtam namo, Aidaho

Vis galvoju apie Europos ir Amerikos pranašumus. Europa (didžioji dalis) turi puikią socialinę sistemą, architektūrą, šaknis ir istoriją. Bet išskyrus šiaurinę dalį (skandinavus) vieno dalyko ji stokoja: erdvės. Amerika taip pat turi savo tankiai apgyvendintą dalį, prie vieno ir kito vandenyno, tačiau visas vidurys yra neįtikėtinai tuščias. Jei būčiau žmogus ieškantis vienatvės, gražių vaizdų, kalnų ir ežerų kelčiausi į Montaną ir gyvenčiau laimingai per amžius dailioje rančoje.
Montana turi kelis stereotipus. Viena vertus, tai vieta, kur gali daryti ką nori, praktiškai tas pats kaip indėnų rezervatas - pigus benzinas, rūkalai, gali gerti alkoholį viešoje vietoje ir lošti kazino, iki 1999 m. vasaros praktiškai nebuvo jokių greičio apribojimų keliuose. Ir dabar gali lėkti 75 mylių greičiu (tiesa, keliuose nemažai baltų kryželių, bylojančių kad reikėtų pasisaugoti). Kita vertus, panašu, kad ten gyvena vien kaubojai ir rednekai, kurių gyvenimas sukasi aplink kantri muziką ir buivolus.
Montana man primena odines striukes ir megztinius su užrašu Montana. Net Baubo filmuke galima pamatyti tokį megztinį. O dar kai yra draugų save vadinančių Supermontana ir panašiai, tai žinoma, reikia ir aplankyti pačią valstiją, esančią netoliese Spokane. Liberalumas ir konservatyvumas skirstosi labai įdomiai ir Spokane turbūt yra ties riba: vakarai - Sietlas - yra vienas liberaliausių miestų visose JAV, bet tik pasukus labiau į vidurį - Montana, Aidaho, net ir Vašingtono valstijos kraštas yra konservatyvumo buveinės. Jau minėjau apie Aidaho White supremacy judėjimą. Nežinau, ar pati turėčiau drąsos užsukti į vietinį barą Montanoje ir išlenkti bokalą su kaubojais. Žinoma, visų pirma, vargiai eičiau į tokią vietą, nes nežinau kas gali būti blogiau už kantri muziką (čia tik mano nuomonė).
Tad dar viena dienos kelionė. Pusvalandis ir mes jau Aidahe.Vėl tušti laukai ir kalnai. Tiek daug gražių vaizdų ir erdvės, kartosiu ir kartosiu. Po kelių valandų pasiekėme Sandpoint miestą, esantį Aidaho šiaurinės dalies viduryje, netoli Vašingtono ir Montanos iš abiejų pusių. Pasivaikščiojome prie Pend Oreille ežero. Čia ne į temą, bet bent jau ta Amerika, kurią mačiau, yra labai labai švari, net miško viduryje esantis WC visada švarūs, gatvėje niekada neteko matyti šunų palikimų, kiekvienas susirenka savo šiukšles. Tas Šiaurės vakarų grynumas ir gamta iki dabar man kelia didžiulę nostalgiją.
Iki Montanos valstijos ribos važiavome palei ežerą, kurį po valandos pakeičia Clark Forks upė. Aplink miškai ir kalnai, nieko kita. Nenuostabu, Montana yra viena rečiausiai apgyvendintų valstijų. Didžiausias miestas, Billings, turi apie 152 000 gyventojų, tad mes pakeliui matėme tik mažus kaimelius, sodybas ir rančas. Montana galėtų būti geologų rojus - pakeliui daug geologinių parkų, ledynmečiu susiformavusių ežerų ir slėnių, Rocky mountains/uolinių kalnų grandinė. Sustojome degalinėje, einant į parduotuvę pro šalį praėjo vyras ir pasisveikindamas kilstelėjo savo kaubojaus skrybėlę. O taip, tikrai kaubojų valstija.
Keliavome pietų link: Trout creek, Thompson falls, Plains, Lolo nacionalinis miškas ir pasiekėme Paradise miestelį. Trys namai, bet už tai rojus. Vikipedija sako, kad ten gyvena 184 žmonės. Tikriausiai kaip Montanai - visai nemažas kaimas. Kelias vingiavo palei kalnus ir upes. Ši vieta gerai žinoma kaip Bigfoot/Sasquatch regionas. Bigfoot yra mitinis a la sniego žmogus, klaidžiojantis po kalnus ir gyvenantis miškuose. Netrukus po rojaus pasiekėme greitkelį, vedantį į Aidaho ir Spokane. Aplink vis dar kalnai, bet pamažu artėjome prie didesnių miestelių. Diena pailgėjo valanda (Montana skiriasi viena valanda) ir temstant pasiekėme Vašingtoną. Kaubojai liko savo rančose, o mes, lydimi Georgo Michaelo, grįžome namo.

Spokane Arboretum

2010-06-26T03:48:00.004-07:00

Popietė Spokane arboretume. Tiek daug grožio aplink.

Indėnai ir kriokliai

2010-06-22T05:19:00.000-07:00

Užtvanka ant Spokane upės

Įvažiavimas į indėnų rezervatą

Spokane upė

Rezervate

Kolumbijos ir Spokane upių sankirta

Kolumbijos upė

Tuštuma

Grand Coulee užtvanka

Banks lake

Sausieji kriokliai

Šiais laikais turbūt visi žino, kad Tomo Main Rido indėnai egzistuoja tik knygose, niekas nemėto lasų ir nejodinėja mustangais. Indėnų rezervatai mažai kuo skiriasi nuo mažų miestelių. Bet būnant Amerikoje ir vis dar atsimenant savo senąją antropologijos svajonę, norėjau aplankyti rezervatą ir pamatyti pati, kuo skiriasi indėnai (korektiškai vadinami native americans) ir jų gyvenamoji vieta. Dalis jų gyvena Spokane, tad Joe vis man parodydavo, kad štai, žiūrėk - indėnai, man vis tiek tai truputį egzotika. Nesunku atskirti indėnų vairuojamus automobilius - dažniausiai priekyje kabo plunksnų ryšulys.
Arčiausiai mūsų esantis rezervatas, vadinamas Spokane indian reservation, įsikūręs Wellpinit, kelios valandos kelio nuo Spokane. Išvažiavome net nežinodami, ar tik aplankysime rezervatą, ar važiuosim toliau apžiūrėti kitų vietovių. Diena pasitaikė labai labai vėjuota, buvo netgi baugu važiuoti; mūsų mašina yra turbūt viena seniausių mieste, 1997 m. Suzuki, kuri gali imti ir sugesti bet kada. O dar tas vėjas švilpiantis pro langus, kurie sandariai neužsidaro. Na bet ką gi, neplanavom, tačiau mūsų kelionė užtruko iki nakties ir pamatėm ne tik rezervatą, bet ir kitas įžymybes.
Indėnų rezervatai turi savo vietinę policiją ir kelis skirtingus įstatymus. Pvz., daugumoje valstijų fejerverkų prekyba yra uždrausta ir juos galima įsigyti tik prieš svarbias šventes. Rezervatuose jie parduodami visada. Pakelis Malboro cigarečių Vašingtono valstijoje kainuoja apie 7,5 dol., rezervatuose tabakas žymiai pigesnis, galima įsigyti tiesiog didžiulį maišą ar dėžę už labai neblogą kainą. Net kirpėjo paslaugos pigesnės. Be to, indėnų rezervatai garsėja savo kazino. Kiekviena valstija turi savo taisykles, tad bent jau Vašingtone kazino yra nelegalūs (yra kazino, tačiau juose nevyksta rimti lošimai, apsiribojama lošimo automatais ir panašiais dalykais). Tad tikri lošėjai savo santaupas leidžia indėnų rezervatuose.
Dar neįvažiavus į rezervatą pakelėje matėsi keli indėnų namai: namukas ant ratų ar šiaip nedidelis namas, rakandų prigrūstas kiemas ir kelios senos mašinos/automobilių laužas. Nežinau, ką jie veikia su tom senom mašinom, bet jos riogso kiekviename kieme. Įvažiavus į rezervatą pasitinka šūksmingi užrašai apie fejerverkų parduotuves ir pigias paslaugas, bet tai ir viskas. Nieko išskirtinio, nieko egzotiško. Miestelis turi savo bendruomenės namus, mokyklą, kieme vaikai žaidžia beisbolą. Aš ir nesistebėjau, juk rezervatai egzistuoja pakankamai seniai, indėnų gentys netgi turi savo puslapius internete. Prisiminiau pabėgėlių stovyklas Palestinoje, tai irgi buvo paprasti gyvenamieji rajonai, šiek tiek skurdesni ir niūresni, bet juk aišku, kad žmonės negyvena dešimtį ir daugiau metų palapinėse.
Norėjosi pamatyti vietoves aplinkui, tad keliavome toliau. Tiesa, pusvalandį teko praleisti kelyje, laukiant, kol bus pašalintas medis nuo kelio: sėdim mašinoje mažam miško kelyje, vėjas ūžia, medžiai linksta ir tyliai galvoju, kad tik kitas ant mūsų neužkristų. Vietos buvo nuostabios, kelias driekėsi palei Spokane upę, atradom puikų paplūdimį, tik per tą vėją ir šaltį neteko ilgai užsibūti. Pasiekėme Spokane ir Kolumbijos upės santaką ir nutarėme keliauti iki Grand Coulee užtvankos. Kolumbijos upė yra didžiausia šiame regione ir iš tiesų jos platybės mane nustebino. Po kelių valandų kelias pasikeitė, prasidėjo plyni laukai ir dykumos vaizdai. Nesibaigiančios tuščios erdvės ir didžiulis vėjas ir taip keliasdešimt mylių. Prieš akis - tiesus kelias be pabaigos, o aplink tuštuma. Pagalvojau, kaip gerai, kad Joe gyvena ne čia, neįsivaizduoju, ką reiktų veikti tokioje vietoje. Net automobilis nepraskrieja, visiška vienuma, savotiškai baugu. Tačiau po kiek laiko pagaliau pasiekėme Grand Coulee užtvanką ir kelis mažus miestelius.
Daugiau kavos ir geros muzikos, keliaujame tolyn. Dykuma baigėsi, aplink uolos ir Banks ežeras (Banks lake). Per pusvalandį pravažiuoja viena mašina, ne daugiau. Esame valstijos viduryje ir nieko aplink nėra! Paskutinis kelionės taškas buvo Sausieji kriokliai, kažkada jie buvo dešimt kartų didesni už Niagaros krioklius, o plačiau apie juos galima paskaityti internete. Įspūdinga vieta, ypač kai aplink siaučia vėjas, nuo kurio linguoja tuščia mašina.
Pradėjo temti, uolos ir dykuma lydėjo dar kelias valandas, sutemus pasiekėme Moses lake miestelį ir pagaliau grįžome į civilizaciją, t.y., greitkelį, vedantį į Spokane. Pagaliau pamatėme mašinas, žmones ir greito maisto restoranus. Dažniausi: Burger King, Arby's, McDonald, Taco Bell. Keli takos ir ir keli pyragėliai, dar daugiau kavos ir kelias namo. Sustojome pertraukėlei tik truputį išvažiavus iš greitkelio: jokių šviesų aplink, tik dangus su visomis žvaigždėmis, vis gailiuosi, kad nepažįstu žvaigždynų ir dangaus. Dar kelios valandos ir mes namie.

Amerika, Indėnų rezervatas, Mazaj FM muzika (Amano radijo stotis)

Steptoe Butte

2010-06-22T03:59:00.000-07:00

Paliekam Spokane prieš audrą

Kažkodėl kelias man priminė teletabius, taip viskas nerealiai žalia ir tobula.

Steptoe Butte kalno viršus tolumoje

Vaizdai nuo Steptoe Butte kalno

Trumpam buvom pagalvoję, kad grįžę namo nieko nerasime, nes pasaulio pabaiga jau prasidėjo...

O taip, Amerika..

Netoliese Spokane apžiūrėjome mormonų šventyklą. Sužinojau įdomiausių dalykų apie juos: mormonų pirmoji vestuvinė naktis vyksta šventykloje! Ir visi apie tai žino..

Kita dienos kelionė - Steptoe Butte kalnas. Kelios valandos važiavimo nuostabiu keliu: kalvos, nedideli slėniai. Visa ši vietovė susidarė ledynmečiu, kada didžiulė ledų ir vandens srovė leidosi žemyn nuo Montanos link vandenyno. Nežinau nieko apie ledynus ir jų susiformavimus, bet vaizdai ten buvo nuostabūs. Steptoe Butte kalva ar kalnas važiuojant atrodo tik nedidelis iškilimas, bet pradėjus kilti aukštyn turėjau užsidengti akis ir įsikabinti į Joe - pasirodė mano aukščio baimė. Užkilus atsiveria neįtikėtini vaizdai: ledynmečio suformuotos įdubos ir kalvos. Nuotraukos pasakys daugiau už mane, neturiu tokio sugebėjimo gražbyliauti, kuris prilygtų matytui vaizdui. Manau, kad tai buvo įspūdingiausias matytas dalykas Spokane teritorijoje (vienos dienos kelionių tarpe).
Ir tai dar ne viskas. Grįžtant mus užklupo didžiule audra: apokaliptiniai debesys, už jų - ryškiausia kada nors matyta vaivorykštė. Įspūdinga ta Amerika, ką? Net vaivorykštė sugeba būti pati ryškiausia. Buvo taip saugu ir gera važiuoti mašina, klausytis Princo ir žavėtis vaizdais. O grįžę užlėkėme į Dicks, jau minėjau, visai neblogi hamburgeriai. Velniškai patogi ta Amerika, buvau beveik pamiršus, kaip vaikštoma pėsčiomis, važiuojama visuomeniniu transportu ir netgi mano kulinariniai gebėjimai išėjo atostogų.

Truputis sniego

2010-06-21T04:33:00.000-07:00

Pilaitė?

Spokane kalnas tolumoje

Alpakos

Beveik kalno viršuje

Taip, žinau, kad nerašiau jau daugiau nei mėnesį, bet turiu ir pasiteisinimą. Ne tik, kad nėra laiko, bet ir tai, jog negaliu tiesiogiai rašyti apie keliones ir naujus potyrius. Norisi palaukti truputį, kol įspūdžiai nusės ir atsiras refleksija. Papasakotas faktas tėra tik faktas, jis nebegyvas, visa, kas papasakota telieka istorija. O juk taip norisi patirtį išlaikyti ilgiau, kvapus, vaizdus ir potyrius jausti kiek galima stipriau ir tik atsiradus naujiems, pagaliau sėsti ir parašyti, kaip kas ir ką.
Na, o po pasiteisinimų tęsiu savo pasakojimus apie Ameriką. Ir vis negaliu patikėti, kad ten atsidūriau ir kad ten man patiko (jau būtuoju laiku, deja). Be kelių didžių kelionių (apie jas vėliau) turėjome sąrašą, ką nuveikti aplink Spokane ir kur nuvažiuoti per vieną dieną.
Taip ir pradėjome: pirmas - Spokane kalnas. Pirma mano išvyka į kaimiškąją dalį. Kaip ir Lietuvoje, čia taip pat galima išvysti vaizdų iš praeito amžiaus: sena degalinė, kaimukai. Tiesa, man didesnį įspūdį paliko alpakos, lamų giminaitės turbūt. Džiugu, kad gamta aplink pakankamai laukinė, vis pralekia koks bembis, na o voverių tai ir šiaip visur daug. Jų tiek daug, kad net nežinau, ar galiu jas vadinti gamtos dalimi: jos gyvena ir miestuose, ir mūsų kieme. Kilome aukštyn į kalno viršų, nors buvo jau balandžio pabaiga, bet vis dar laikėsi sniegas. Vieną minutę džiaugiamės saule, po jos - lietus, o viršuje šiek tiek ir sniego. Aš vis dar negaliu liautis žavėtis gamta: nuo Spokane miesto iki šio kalno - apie pusvalandis kelio. Tik tiek ir jau esi skirtingoje vietoje, tarp sniego ir kalvų. Per vieną dieną įmanoma pakeisti buvimo aukštį, klimatą ir kraštovaizdį. Ir tai tik tokia maža dalis.

Pakeliui. Norintiems susidaryti bendrą vaizdą.

2010-05-12T18:38:00.000-07:00

Pirma išvyka iš Vašingtono valstijos buvo Coeur d'Alene, Aidaho valstijoje: mažas miestukas prie ežero, populiari vasaros poilsiavietė ir turistų lankoma vieta. Tamsioji pusė: dar prieš kelis metus šiame mieste vykdavo White Supremacy šventės. Aidaho, Montanos valstijos žinomos dėl savo kaimo/redneckų kultūros. Tačiau nustebau, kad net tokia vasariška vieta kaip Coeur d'Alene turi tokią istoriją. Plačiau apie tai http://www.columbiatribune.com/news/2009/apr/19/white-supremacist-group-returns-to-idaho/

2010-05-12T18:33:00.000-07:00

Aplankėme tris vynines. Visos jos pakankamai naujos - vyno kultūra tik pradeda klestėti. Blogiausias vynas visgi buvo gražiausioje aplinkoje: kalva su gėlynais ir neseniai sudegusiu namu, kuriame vaidenasi. Net egzorcistas buvo pakviestas..

2010-05-12T18:31:00.000-07:00

Čia pilna keisčiausių ir juokingų dalykų. Tokį alų atradome vietinėje parduotuvėje. Labai labai blogas..

Išvyka su draugais iš Sietlo (o iš tikrųjų Lietuvos ir Izraelio)

2010-05-12T18:18:00.000-07:00

Įsipjovei? Štai pleistras. Taip man buvo vakar. Tokius pleistrus esu mačius tik Pravdos žurnale, keistų ir madingų daiktų skiltyje. O čia taip natūraliai duoda man šį pleistrą - štai užsiklijuok bekonienos gabaliuką ant piršto. Okey! Kitą kartą išbandysiu rainbow monkey.

Dviračiai

2010-05-12T18:05:00.000-07:00

Pagaliau susitvarkius orams išsiruošėme į trumpą dviračių kelionę. Ta trumpa kelionė tapo maždaug 30 km pasivažinėjimas palei Spokane upę, Aidaho link. Dviračiai čia nėra populiarūs, juk nemaža dalis vietinių nori važinėti kuo didesne mašina. Tos mašinos man kartais atrodo kaip laidotuvių katafalkai. O ir šiaip su mašina taip patogu ir benzino litras kainuoja apie du litus, tad kodėl gi ne. Tačiau dviratininkai tikrai nėra ignoruojami. Buvo gera lėkti dviračių takais, mieste beveik visi šaligatviai turi nuolaidžius išvažiavimus ir žmonės, man pasirodė, malonūs - vis užleisdavo ir taip geraširdiškai pasišypsodavo. Kelias palei upę buvo nuostabus - lygu, trys juostos dviračiams, dvi automobiliams. Gerai, ką? O kad taip Lietuvoje... Žinoma, Spokane nėra Kopenhaga ar Amsterdamas, bet pasivažinėjimas buvo labai malonus ir be jokio streso (na šiek tiek centre nervino sankryžos be šviesoforų ir dviračių takų, kai tekdavo mint šaligatviais). Pasiekę galutinį tašką (nesijuokit, bet tai buvo Krispy Kreme:) negalėjome patikėti, kad taip paprastai po žiemos miego įveikėme šį atstumą.

Cinco de Mayo

2010-05-06T17:18:00.000-07:00

Gegužės penktą dieną (Cinco de Mayo) vyksta meksikiečių šventė, minint pergalę mūšyje prieš prancūzus. Tai nėra pagrindinė šventė Meksikoje, daug aktyviau švenčiama JAV. Neteko pabendrauti su meksikiečiais ( tiesa, čia korektiškai juos reikėtų vadinti Latinos), tačiau likusiems tai dar viena proga nusiaubti barus (kaip ir Šv. Patriko dieną ir pan.)
Tą dieną mes irgi sumanėme pasižvalgyti, norėjome pakliūti į smagią fiestą vietiniame meksikiečių restorane ar bare. Iš namų išėjome apie dešimtą valandą vakare, bet koks nusivylimas - meksikiečių restoranai jau buvo užsidarę, nei fiestos, nei linksmybių. Vieninteliai barai švenčiantis Cinco de Mayo buvo vietiniai, neturintys jokių sąsajų su Meksika. Na ir nuobodybė. Turiu pripažinti, jog per visą šį laiką tik kartą buvome išėję į barus ir klubą. Joe visas tas vietas vadina tiesiog meat bars. Kitaip tariant, kur atėjęs gali prisižiūrėti ant kablų nepastovinčių mėsų. Užsukome į vieną žymiausių klubų, buvau apakinta didelių ir galingų moterų aplink. Keista, kad vaikinai buvo kaip tik smulkūs ir be papildomų riebalų sluoksnio. Muzika - visas mtv popsas, po pusvalandžio išėjome ir taip vienintelis savaitgalis baruose pasibaigė.
Apskritai pats Spokane miestas ganėtinai nykus. Keli gražūs pastatai ir vertas dėmesio parkas palei upę. Tačiau visa, kas aplink - gamta - nuostabu. Aplankiau tik dalį Vašingtono valstijos bei Aidaho ir Montanos kampus, bet mačiau ir kalnus, ir upes, ežerus, lygumas, dykumą, uolėtas kalvas, miškus. Jei būčiau iš Amerikos ir bent kiek keliaučiau retkarčiais, tikrai nesiveržčiau į Europą dėl gamtos. Viskas yra čia, vienoje vietoje. Tačiau Europa turi kitą svarbią dalį ir man asmeniškai ji daug įdomesnė: kultūra, istorija, architektūra, kalbų ir žmonių įvairovė.
O dėl barų galvoju, jog turbūt jokia vieta po Tel Avivo neįtiks. Tik Portugalija ir, teko girdėti, Ispanija linksminasi dar daugiau.
Tad laiką išnaudojame kelionėms arba vakarams namuose. Vakarykštis bbq buvo puikus.

SOS: I am becoming American!

2010-05-04T20:06:00.000-07:00

Praėjusią savaitę vyko nedideli namų pertvarkymai, tad laikinai prapuolė valgomasis. Ta proga vakarieniavome kinų/tailandiečių restorane. Maistas buvo puikus, o grįžtant taip užsimaniau Krispy Kreme spurgos, kad eh! Bet negi dėl vienos spurgos važiuosi 20 minučių į kitą miesto galą? Joe nuramino - jis tai daręs ne kartą, bet tam, kad nesijausčiau blogiau, jis užsipils benzino, kuris kaip tik pigiausias toje pačioje vietoje, netoli Krispy Kreme. Atvykome, buvo likęs pusvalandis iki užsidarymo: dvylika spurgų už penkis dolerius. Neblogai ką? O jos tikrai labai labai skanios, Lietuvoje tokių neteko ragauti. Tai ir paėmėme visas, negi čia smulkinsis. Ir jei pirmą kartą sugebėjau suvalgyti tik pusę ir jau viskas buvo apsalę, tai šį kartą sukirtau net tris. Aišku, po trečios jau buvo bloga... Taigi, po truputį adaptuojuosi amerikietiško maisto sferoje. P.S. Gerai, kad nesu hamburgerių mėgėja. Nors.. Neseniai apsilankėme vienoje labai pigioje greito maisto užkandinėje, iškalbingu pavadinimu "Dick's", ir jų hamburgeris man labai patiko...

2010-04-27T15:36:00.000-07:00

Netoli namų esantys Japoniški sodai (Japanese gardens)

2010-04-27T13:47:00.000-07:00

Spokane (aš jau sakau Spoken)

2010-04-27T13:43:00.000-07:00

Netikėtai atradome kažką panašaus į Norvegų kultūros centrą. Patykojome vyriškio išeinančio iš pastato ir paklausėme, kas čia per objektas (kieme dar stovi vikingų valtis). Pasirodo, tas vyriškis yra gimęs Norvegijoje ir neseniai ten lankėsi, bandė su mumis norsk pakalbėti.. Tik keista, kad vadinasi SONS of Norway, kažkaip nedera su tikrąja Norvegija :)

2010-04-27T13:42:00.000-07:00

Riverside state park

2010-04-26T23:47:00.000-07:00

Spokane (vietiniai taria Spoken, likusieji - Spokein) - tipiškas vidutinio dydžio Šiaurės Vakarų Amerikos miestas. (Pagaliau suprantu, kuo skiriasi city ir town). Nedidelė centrinė dalis (downtown), plačios gatvės ir keliai su išsimėčiusiais greito maisto restoranais ir prekybos centrais, prabangūs ir skurdesni gyvenamieji kvartalai. Nykus miestas, tačiau jį supa ne tik golfo aikštės, bet ir tankūs miškai, upės, kalvos; viską išgelbsti arti esanti gamta. Ne taip dažnai pasitaiko galimybė nuklysti į nežinomą tašką ir pamatyti tikrą Ameriką (ne Niujorką ar kitą didmiestį). Tad nors miesto gyvenimas manęs ir nesužavėjo, tačiau trumpos išvykos visuomet atgaivina.

Pirmą savaitę aplankėm Riverside state parką, pasivaikščiojome prie Spokane upės. Atrodo ji gražiai, bet visa kanalizacija išplaukia ne kur kitur, bet į tą pačią gražią upę, apsuptą aukštų uolų. Miške (kaip ir namų kiemuose) laksto voverės, jos turbūt mėgsta čia gausiai augančias aukštas pušis ilgais spygliais. Buvo pirmos šiltos dienos ir keli raftingo mėgėjai jau sėdėjo srovės nešamose valtyse/baidarėse. O, nenorėčiau įkristi..
Vieną dieną aplankėme indėnų kartuvių vietas. Nežinau iš kur, bet aplink mėtėsi kaulai, panašūs į stuburo dalis. Greičiausiai elnių liekanos (ne indėnų).
Savaitgalį su atvykusiais draugais išsitraukėme kanoją/baidarę (nežinau skirtumo) ir smagiai plaukėme kelias valandas Little Spokane upe. Visiškas atsipalaidavimas: prisikrovėme valtį įvairiausių užkandžių, alaus ir vyno, vos juntama srovė, saulė ir laukinės žąsys aplink.

Miestas su savo parkais - tikras šeimų rojus. Ilgiau pagyvenus, spėju, atsirastų šuo, po šuns - šeimyninis gyvenimas, vaikai, paskolos ir sekmadienio pasivaikščiojimai parkuose. Nors ir norisi stabilaus gyvenimo, bet šitas scenarijus visai nepatrauklus. Svajoju apie gražias staltieses savo namuose, bet juose kol kas tikrai nėra vaikų ir šunų. Tik kelionių suvenyrai ir darbo popieriai.

2010-04-26T23:12:00.000-07:00

Keli mitų papildymai. Nors kaimynų ir nepažįstame, bet žmonės mėgsta gatvėje pasisveikinti, ypač parkuose ar pasivaikščiojimų vietose. Pralekia su jaukių šunų pora ir pasilabina. Aš iki šiol sutrinku ir kartais net nespėju atsakyti. Tada tereikia išsišiepti ir viskas o.k. Amerika garsėja savo tobula aptarnavimo sfera, visi šypsosi ir jau tokie malonūs, kad kartais kyla įtarimas, kad tik nusisukus jų veido išraiška persimaino į labiau natūralią ir jau nebe tokią malonią. Šiandien beprotiškai užsimaniau pyrago, kuris pavirto į visą sūrio tortą; su pardavėja juokavome apie geriausią pyragų dietą. Niekaip neįsivaizduoju tokio pokalbio Maximoje. Ir nežinau, ar Lietuvos supermarketų pardavėjos tiek nustekentos, ar tai aptarnavimo kultūros pasekmė. Tikėtina, kad abu dalykai turi įtakos. Pamenu draugės pasakojimą apie aptarnavimo kultūrą Maskvoje. Viską galima papasakoti vienu banko darbuotojos sakiniu: '"Ko nori?!" Džiaugiuosi, kad Lietuvoje tokio sakinio banke tikrai neišgirsi. Izraelis - kitas klausimas. Bet jei bankai ir paštas yra vienos nemaloniausių įstaigų, prekybos centruose galima smagiai paplepėti su mėsininku apie artėjančius rinkimus (žr. pernai metų vasario mėnesio įrašą).
Taip, didelės alaus gamyklos Amerikoje gamina prastos kokybės alų, tačiau yra daugybė smulkių alaus gamintojų, kurių produkcijos, deja, nerasi Europoje, tačiau kurie gamina kokybišką ir įvairų alų. Pastebėjau, kad čia labiau populiarus ale tipo tamsus alus. Pradžioje labai mėgau, tačiau dabar jau vis labiau pasiilgstu paprasto ir lengvo lager alaus. Tik kažkaip pirkti europietišką heinekeną ar panašiai nesinori, kai aplink tiek daug neišbandytų vietinių rūšių.

2010-04-26T22:19:00.000-07:00

Pasimečiau tarp dienų ir nepastebėjau, kad jau senokai rašiau. Viskas vis dar stebina, sukasi ir svaigina. Kiek laiko trunka adaptacija? - Tikėtina, kad amžinybę. Ir nežinau, ar iš tiesų viskas taip skirtinga, ar tik smegenys taip susisuka, kad psichologiškai jautiesi esantis kitoje planetoje. Turbūt ir tai, ir tai.
Kai kurie pastebėjimai gali atrodyti negatyvūs ar linkę į kritiką, tačiau visiškai nesiekiu ką nors kritikuoti; aš tik stebiuosi. Kai manęs klausia, kas taip skiriasi, iš tiesų net ir nežinau, ką atsakyti. Juk gyvenimo stilius supanašėjęs, globalizacija ir visa kita. Bet kiek tikra ta globalizacija, jei atsidūręs vakarietiškoje(!) pasaulio dalyje skirtingame kontinente vis tiek jautiesi tarsi ką tik būtum nusileidęs neatpažįstamoje žemėje.
Savaitgalį buvo atvykę draugai, šiuo metu gyvenantys Sietle: lietuvė ir izraelietis, susipažinome pernai Tel Avive. Visų nuomonė sutampa: lietuvėms Izraelis (lyginant su Lietuva) neatrodo toks skirtingas kaip Amerika, net ir izraeliečiui (o taip dažnai kartojama, kad Izraelis yra 51-oji JAV valstija) teko patirti kultūrinį šoką, kuris tęsiasi iki šiol.
Štai dabar gurkšnoju Mike's light hard lemonade (Breezer atitikmuo), sėdžiu su laptopu, vartau LIFE išleistą albumą apie XX-ą amžių ir gegužės Vogue; ramus vakaras, niekuo nesiskiriantis nuo kitų įprastų savaitės dienų. Bet užtenka pagalvoti, kokiame žemėlapio taške esu ir man pradeda svaigti galva.

Mitai

2010-04-14T18:58:00.001-07:00

Amerikoje nėra gero alaus.
Netiesa! Visų pirma, pasirinkimas yra didžiulis: nuo prastų Budweiserių ir pan. iki kvietinių, su prieskoniais ir t.t. Užtruks daug laiko viską išragauti, bet jau teko keli labai neblogi.
Iki vyno dar nepriėjom, nors vakar teko paragauti Vašingtono valstijos cabernet sauvignon (Distant bay, 2004) - puikus!
Visi kaimynai bendrauja, sveikinasi, draugauja ir pan. (Kaip kokiose namų šeimininkėse (DHW). Nelabai... Joe žino tik du artimiausius kaimynus, ir tik žino, nieko daugiau. Vienintelė bendraujanti kaimynė yra pagyvenusi britų dama, kuri jau pakvietė mus arbatėlės. Rajonas, kuriame gyvename, labai panašus į tas tobulas nusivylusių namų šeimininkių serialo kaimynystes: dailūs namai, tobulai nupjautos pievelės, gražu žiūrėti. Jaučiuosi kaip tikrai iš kitos planetos. Amerika!

Dar pagalvojau, kad juokinga, bet daugumą Amerikos įvaizdžių man suformavo serialai/filmai: Seksas ir miestas, Nusivylusios namų šeimininkės, Pietų parkas. Nemaža jų dalis pasiteisina.

2010-04-14T18:18:00.000-07:00

Savaitė Amerikoje ir jau: mačiau indėnų, valgiau McDonalde, Burger King (pastarieji du buvo oro uoste), išbandėm spurgas Krispy Kreme, jautienos sumuštinius Arby's burgers, picą iš Pizza Hut, amerikietiškus ledus (Frosty), tradicinius keksus, na o vakar pagaliau buvau Wal-Marte. Priverčiau Joe nuvykti, nes reikėjo paprastų rūbų namams. Prigąsdino mane apie tą Wal-Martą - daug žmonių, tvartas ir t.t. Nežinau, didelis supermarketas ir tiek. Aišku, blogai pirkti tokiose vietose, nes viskas gaminta Kinijoje/Gvatemaloje turbūt kokių vargšų vaikų ir t.t. Bet kai ieškai treningo dviems mėnesiams, numoji ranka. Tokios parduotuvės (o jų ne tiek ir mažai) dirba visą parą, neįsivaizduoju, kam jų tiek reikia. Bet jei yra, turbūt atsiranda apsilankančių. Vis dėlto Wal-Mart'as yra geras dalykas dėl savo didžiulės mašinų stovėjimo aikštės. Vietos pastatyti mašiną didžiulės, net ir pats prasčiausias vairuotojas neturėtų problemų. Apskritai čia tiek daug griozdiškų džipų ir plačių kelių, jog su maža mašina niekada neturėtų iškilti problemų. Pasisukiojau su senute Suzuki toje aikštelėje, net pajutau vairavimo malonumą!
Maisto patirtis, hm... Jaučiuosi kaip išlepintas europietis: tai man per saldu, tai per riebu, tai per sūru. Bet iš tiesų, druskos negaili, o jei kas saldu, tai jau labai saldu. Įdomu pastebėti, kad čia jau pereita nuo nesveiko maisto prie ekologiškų, organiškų, sveikų produktų. Bet vėlgi, viskas tampa "whole wheat", "Low fat" ir t.t. Mano valgytas keksas su mėlynėmis buvo avižinių dribsnių košės skonio, fuuu.. O kakava tokia saldi, kad likusią dieną net kavą gėriau be cukraus (to niekada nedarau). Kita vertus, nors organiškų produktų parduotuvės labai populiarios, į jas visi važiuoja su griozdiškais džipais (statusą reikia parodyti). (Pastarasis pastebėjimas paimtas iš vakarykščio laikraščio straipsnio apie dviračių populiarumą Spokane.)

2010-04-10T22:18:00.003-07:00

Labai patiko Papos saldainiai. Amen.

2010-04-10T22:06:00.003-07:00

Dar vienas pastebėjimas. Visada maniau, kad parduotuvės LT (Maxima ir kt.) yra pilnos įvairiausių daiktų, pasirinkimas didžiulis. Ir tikrai, lyginant pvz., su Izraeliu ar Norvegija, taip ir yra. Bet kai pamačiau vietinius supermarketus čia - Maxima atrodo tik kaip kaimo gromelis. Ir dar palaukit - nebuvau Wal-Marte!

2010-04-10T21:21:00.002-07:00

Leisdama ilgas valandas Niujorko JFK oro uoste žvalgiausi po knygyną/suvenyrų/žurnalų parduotuvę. O kiek daug visko! Net nežinojau, ką čia griebt - ir ID, ir Monocle, ir New Yorker, ir Wallpaperiai. Na bet Niujorkas, reikia imti Vogue turbūt. Bet koks liūdesys - nei viršelis gražus, o ir temos: kaip numesti kilogramus, kalorijos, dietos, svorio istorijos ir t.t. Tad turbūt Vogue reikia pirkti UK arba tiesiog laukti geresnio numerio.
Kalorijų tema apsėdus visą šalį. Tokie bent jau mano pirmi pastebėjimai. Kavinėse, McDonalduose ir panašiose įstaigose šalia kainos visada užrašytas ir kalorijų skaičius. Visas maistas - non fat, low fat ir panašiai. O koks jų skonis bjaurus. Pienas be jokio riebalo - na argi tai tikras daiktas? Plūduriavo mano dribsniai (irgi be riebalų) tame mėlyname skystyje, vardu pienas, suvalgiau 0% beskonį jogurtą. Na jau ne... Šį vakarą gaminome graikiškas salotas, tad negailėdama pyliau alyvuogių aliejų ir šėtoniškai kvatojausi. Skonis buvo puikus.

Skrydžio laukiant/sulaukus Niujorko JFK oro uostas

2010-04-07T21:40:00.003-07:00

Kas darosi su tais žydais? :)

2010-04-07T21:31:00.002-07:00

Dorai nepamiegojau, tad prislinkau prie United airlines check-in tokia pavargus, kad buvo sunku suregzti bet kokį sakinį. Laukia manęs ten vyras, jau klaus visko. Aš vargiai ką galiu ištarti, įtariai klausinėja, kur aš čia ir ką aš čia darysiu. Varto pasą ir sustoja ties Izraelio antspaudu. Jau galvoju, ne kas, pradės kamantinėti. Atsiverčia puslapį su studento viza ir klausia manęs hebrajiškai: At medaberet ivrit? (Kalbi hebrajiškai?) Kuo puikiausiai, be jokio akcento. Sakau jam, taip taip, tad hebrajiškai pakalbėjom apie mokslus, pasakiau dar, kad esu savanoriavus, aišku, tradiciškai paklausė, kuriam kibuce, aš atsakiau, kad gi ne kibuce, bendruomenės centre. Šypsosi ir sako man: Jafe jafe... (Gražu gražu). Geros kelionės! - Palinkėjo man hebrajiškai, aš taip pat padėkojau.

Na ir pasakykit man, kuo realiai mano statusas pasikeitė – kad Izraelyje buvau, tai jau laisvai į Ameriką įleisim? Aišku, kad ne tai. Kažkoks žydiškas suokalbis/solidarumas stebuklingai permainė visą procedūrą. Neteisinga taip iš tiesų, juk negalima taip imti ir pakeisti nuostatos. Neslėpsiu, kad šįkart man tai labai padėjo, nes tikrai neturėjau jėgų ilgam pokalbiui. Bet vis dėlto stebina mane tokie nutikimai..

O Amerika iš tikrųjų egzistuoja

2010-04-07T21:22:00.002-07:00

Fantastische odisėja

Jau kažkada minėjau, kad šiuolaikinio jauno žmogaus gyvenimo etapuose įsiterpia naujas - Odisėjo etapas. Vakar pradėjau dar vieną savo odisėjišką kelionę. Be abejo, didesnės ironijos negali būti, žinant mano požiūrį į JAV. Na bet vėlgi čia pasikartoja tie keisti dėsniai, kai nežinai, kur atsidursi vieną dieną. (O iš Niujorko į Sietlą teks skristi su Delta airlines, *****!)

Vis dėlto leidžiant dieną Frankfurto oro uoste, tikiu, kad ilgai neteks užsibūti, per daug aš myliu Europą. Laukiant įlaipinimo Kaune priešais eilėje stovėjo du vaikinai ir čiulbėjo portugališkai. O vienas jų buvo dar toks panašus į buvusią didelę meilę (tik dar gražesnis). Net kojos linko klausantis tos nuostabios kalbos, o tas meilės pavidalas išsitraukė Porto metro bilietą, kurį irgi turiu namuose (su mintimi, gal dar prireiks). Tad Ameriką pamatyti įdomu, bet vis dėlto būti Europoj tiesiog gera ir sava. Atstumai nedideli, visada gali prireikus grįžti namo ar aplankyti draugus.

Neįtikėtina, kaip pasaulis susiaurėjo, galiu štai pasakyti: Europa – mano namai ir tikrai, net keliaujat jaudulio nelieka. Tiesa, dabar būnant Vokietijoje vėl gaila, kad laiką leidžiu tik oro uoste (prieš tai esu dar buvus keliose degalinėse ir tiek). Neištirta dar ši žemė, o labai norėtųsi ją ištirt ir pagyventi (labiausiai galvoju apie mokslus).

Tiesa, dar labai spėlioju, kaip bus su Izraeliu šiemet. Kiekvienais metais atsitinka taip, kad tenka apsilankyti. Šiemet nieko panašaus nenusimato. Tad jei iš tiesų neteks nuvažiuot, galima bus galvoti, kad prasidėjo naujas etapas. (Asmeniškai norėčiau, kad Odisėjo etapas peraugtų į namų kūrimo ir nuolatinio apsigyvenimo).

P.S. Ačiū Starbucks kavai už dvi nemokamas wifi valandas :)

Scotland

2009-11-05T10:38:00.000-08:00

Edinburgh

Glasgow

Newcastle and around

2009-11-04T10:34:00.000-08:00

Angel of the North

Durham

Newcastle upon Tyne

A bit of UK

2009-11-03T09:53:00.000-08:00

I arrived to Newcastle upon Tyne in the morning and Eva's friend took me for a ride. England showed the best of its stereotype: rainy rainy country. My feet were wet and freezing but sea looked beautiful and after day in the car and some tea Eva invited me to the theatre. It's one of the most interesting things to see in the foreign country, though usually there is no time for this. So that time I was lucky. The play was about young guys who are going to be soldiers in Iraq, their personal dramas, relationships, fears and joys. I loved it: actors were very young guys but their show was great, music and scenography were nice for eyes and ears. We spent evening at home sitting near the fire, it was so relaxing, my feet got finally warm.
Unfortunately weather was pretty horrible rest of the days too. However my journey continued. Next day we had small trip in villages nearby, walk in the forest and some English baked goodies to taste. I always think that it's extremely important to try local food: it's part of the cultural heritage as well. At first I really liked all meat pies but after few of them my stomach was crying for vegetables. Yes yes, I am created for South and Mediterranean... Rest of the day I spent in Stephen's work: it reminded my volunteering times so much! He works at the community centre with kids. It was fun to be a star for a few hours and bake pizzas together. Though I realise once again that it's not my mission to work with kids. Beside tasting local pies I had a chance to taste beers too: we went to a local bar with some of their friends. Too many things to try and they are so delicious!
On Friday Eva took me and her co-worker Adam to Durham. We started with Angel of the North: I guess it's the biggest angel sculpture in UK and it is impressive. Durham is a small university town: it is cute but I hardly imagine myself living in a place like that, it's just too small and too quiet.
Saturday was for Newcastle itself. However this UK part didn't impress me too much. It was nice to meet Eva and her friends but city itself.. Hmm. Some shopping malls, some historical remains, most of the buildings are grey, everything looks kind of depressing and dull. Just not for me. Baltic art centre had nice exhibitions, that's the thing I like about many foreign countries: open museums and art centres. Bad weather or some free time - what to do in Vilnius? Go to the cafe. But if one left his wallet at home, what then?
On Sunday I already had ticket to Edinburgh. So many people told me about it and how beautiful it is. And after my stay there I agree with this. It's different than Newcastle or other small towns. But maybe because of the rainy weather everything looked so grey, massive, heavy and dull. Of course there are many nice parks, castle and cute old town but still.. Maybe it was only me: tired and longing for home already. Though I was already tired I still went to see all main places, after my trips I usually spent hour in hostel's bathroom trying to get my shoes dry with the hand dryer.
After few days I went to my last destination Glasgow. What a spooky place! No wonder they shoot Trainspotting there. Hostel was even spookier but I managed to survive. I walked a bit in town, visited few art galleries and some streets. No, UK is definitely not for me. Architecture, weather, towns are so heavy and depressing! I was happy to get to Riga. It doesn't happen too often but that time I really missed home. I fulfilled my dream to travel in Europe but I realised as well that the best travelling shouldn't exceed two weeks. After that tiredness comes and ability to enjoy new places disappears.
This trip also helped me to realise that I still liked Israel a lot. Maybe because I know it well and it's almost my home, I couldn't get confused there.
Now when I remember this beautiful month I think only about one place. Paris! France. This is it at the moment. Even my dream country Portugal didn't make such impression. France has it all: warmth, nice climate, great food, open people, culture and intellectual side. Portugal is for caipirnhas and parties. France can be for living too.
Well, we'll see where is my place. Hopefully it won't take too long to find it.

Belfast

2009-10-21T14:13:00.003-07:00

On the way to Belfast

City Hall

Posters on closed Pizza Hut place

Queen's university

Lagan river

Dublin

2009-10-21T14:08:00.001-07:00

Saturday market

The castle

Trinity college

Week in Dublin and one day in Belfast

2009-10-21T12:40:00.001-07:00

My back was burning from Portugal sun when we landed in London Stansted airport. After short train ride (yes, London is huge and airports are too) me and Joe had to split for the passport control. Lucky me and blessed EU, I got through quickly and was waiting for Joe who apparently got in trouble. Even though after Israel I am used to annoying long questions about personal life still this one was a surprise. It was around 12 at night, our plain to Dublin was at 6 a.m. , we had our boarding passes and Joe already had ticket to USA. Still lady was very suspicious and after long talk she came to me asking about Joe's flight to USA, what he is going to do there and what I am going to do. The most funny and absurd question was about our relationship. "So what you are going to do? But he will be in USA, what you will do then? What will happen with you two?" I am afraid she was thinking that Joe will sneak into Lithuania and stay there illegally. But come on! - Why American citizen should want to live in country like Lithuania illegally?.. That's a mystery for me. Probably this airport lady just doesn't know anything about Lithuania. Anyway she let him go finally and then we had to spend a night at the ugly and cold airport: no seats, freezing, only floor full of travellers like us. In the morning long lines to get trough security waited for us but we suffered it all and after short flight reached Dublin.
It's risky to go from warm southern country to the north and rain but my Lithuanian friend and her French boyfriend were waiting for us happily and we started our visit with long all day sleep. There are many places which don't awake any feelings but Dublin is not one of them. James Joyce, Oscar Wilde, country's history, people and of course Guinness were just some things that I already knew. It's difficult to write something about our time there, well, it's not Paris or London, it's small city, no splendid architecture, museums or attractions. It's easy to say that Dublin is only for shopping and drinking Guinness. But still I can't deny specific spirit and feeling while walking near the river, crossing its bridges, wandering in parks. This city has soul. Maybe it's not the happiest one but it exists and it's easy to catch a glimpse of it in Liffey waters. I hardly can imagine myself living there, grey architecture and rainy weather would kill me quickly, but I can easily imagine other people living there and enjoying Dublin's atmosphere.
There are not many "must see" places but of course Dublin is famous for its bars and beer, we experienced it our first evening and visited one of the oldest pubs in Ireland, or maybe the oldest one called "The brazen head". My first real Guinness, yes, I really like it. Few more places, including "The Village" and more Guinness; late and time to go home.
Next morning we went to Belfast. What a strange thing: going on the road and seeing signs that currency just changed. But no borders! Surroundings were nice and I believe that Ireland is beautiful country but it takes time and renting a car to see it. Few hours on the road and we reached Belfast. After living in Israel I have no fears to visit places with some riots or car burnings in the daytime. And Belfast itself doesn't remind any of these. Actually it's very small city, we walked almost everywhere during the day, visited university, Botanical gardens, City Hall and riverside. Belfast is full of signs where to go and what to visit, maybe this way city tries to attract more tourists and deny any danger. Any signs of rebels were similar to the ones in Dublin: against Lisbon treaty, against globalism, war in Iraq and so on. Very general stuff. Though Dublin impressed me with so popular eco-culture. Respect! However, streets are not so clean in the early mornings but its also a sign of very active night-life and pubs culture.
Saturday was designed for the tourist visits: a castle and a library, the Trinity college and evening with more beer and "Working class heroes" performance. I was wondering what people do in Dublin if they don't like beer? Streets are full of people, many girls try to be like from "Sex and the city" (not many success), Guinness is flowing smoothly. I didn't want Sunday to come.
But it did. We woke up early and went to the bus stop, Joe was leaving and again we had no idea when we will meet next time. It's a real shock to travel alone after three intensive months of seeing new places together. And of course the weather turned from shiny one to dark clouds and rain. But well I had two more weeks on the road and I continued. On Sunday I happened to see Baptism and attend dinner later. I was with my Lithuanian friend and I knew only godfather but people seemed very friendly and simple in a good way. Nice food and wine, new conversations and impressions helped to survive the day. Monday and Tuesday passed in the same mood, I visited few museums and more bars. The great thing about many foreign countries is their museums with free entrance. One of them had special exhibition of E. Munch, it reminded me Norway so well, I even visited there his summer house. The world is small and connections can appear in unexpected ways. Last night in Dublin I tasted maybe six types of beer, ohh.. All set for next year without beer at all!
On Wednesday I packed and left to Newcastle where other friends and impressions were waiting for me. It was raining from the morning but well, what you can expect in late October.

Faro

2009-10-14T13:41:00.000-07:00

Faro

The Chapel of Bones

Chimneys

Atlantic ocean

Airport is very close to the ocean

Tuesday afternoon we already met in Faro, small tourist town in Algarve region. Leading by fear and curiosity we reached our hotel, called Al Nazir or something like that: name had an Arabic flavour and it seemed a good sign. The elevator was so small that I could hardly fit alone with my suitcase, so I went first and opened the door: what a joy! Finally normal place with bath, huge bed, TV and even tiny sea view from the window. Me and Joe laughed and decided that it's very good place to celebrate our five month friendship. After short rest which included great shower and the BBC news we went outside to have a walk in this town and eat some nice dinner.
Small tourist towns are lovely during off-season: quiet walks by the water, sunset and birds, mostly from metal - airport is just few kilometres away. Algarve region still has some Moorish period remains and one special house feature: nicely decorated chimneys. After short walk we started restaurant hunting: one street was full of them but so many are very tourist type, especially adapted to British visitors who are the main tourist group in this place; I have no idea how many flights are from UK to Faro, but it seems really a lot, and why not? Cute town, low prices, good service, great food and drinks and finally Atlantic ocean. We were so hungry that it brought us probably not to the best place, but well.. Already name was wrong - Chelsea: oh common, it's Portugal! But hunger defeated us and we stayed there, food was ok, service too but the better part came after this. We walked to another place and had amazing desserts and two jars of sangria. Blessed moment it was..
We came back late and next morning wasn't easy too. Before checking out we visited the Chapel of bones: one of the most spooky things I ever saw. The chapel is built from monks' bones and stands in very tricky beautiful garden. I heard there is even whole church from bones too somewhere near Prague. After the last cultural experience in Portugal we packed and left: ocean is just few kilometres away from airport, so we took all stuff with us and reached the shore. The waves were huge and sun heated well enough to get burnt a bit. Few steps away in the kiosk I got Caipirinha one more time, swimming and lying in the sun before trip to the north felt like a paradise.
The evening came, one bus stop and we were in the airport checking for flight to London. Besides many advantages of living abroad (meaning Western Europe and UK), one more is enormous variety of flights. Weekend in Faro would be so easy: quick flight, one bus stop to the ocean, nice stay in the hotel, ocean again and then home with sand in the suitcase and sunburnt back.
Oh Portugal, how come I have to leave you! - I thought then and knew that this memory will warm me up in the coldest days: total relaxation, forgetting everything, no plans, no responsibilities, just plain blue sky and the ocean.

O Lisabona!

2009-10-13T03:15:00.002-07:00

Tipinis Lisabonos vaizdas, tramvajus nr. 28, gyvenome netoliese.

Basilica da Estrela

Baixa-Chiado

Bairro Alto sekmadienio naktį

Alfama

Kelionė tramvajumi nr. 28

25 de Abril tiltas ir Jėzus tolumoj

Belem - Vasco de Gama ir Jeronimo vienuolynas

Atlantas, mmmm..

Atsisveikinam su Lisabona

Sekmadienio vakarą grįžome iš Sintros ir po trumpo poilsio išėjome aplankyti naktinės Lisabonos. Vienas pagrindinių jos atributų yra Bairro Alto kvartalas, viena senesnių miesto dalių, čia naktimis siaurose gatvelėse atidaryta šimtai barų ir kavinių, liejasi Caipirnhos ir Mojito, groja bossanova ir linksminasi šimtai žmonių. Nors gyvenome visai netoliese, pats kvartalo išdėstymas pasirodė labai sudėtingas, tad ir surasti pagrindines gatves šiek tiek užtruko. Nebuvau tikra, ar ir sekmadienio vakarą vyks toks pats gyvenimas, bet prisiminus Porto vakarėlį tapo ramiau. Ilgą laiką gatvės atrodė tuštokos, tik restoranuose netrūko žmonių; po dvylikos jau ūžė ir Bairro Alto. Kai kuriuose baruose groja gyvai, kai kur šoka, na bet pagrindinė masė žmonių vis tiek yra gatvėje ir migruoja iš vienos vietos į kitą. Labai daili padavėja suplakė man Mojito, bet jau tokį - negailėdama nė kiek havanos. Nežinau, gal čia pietų kraštai tokie - tiek Portugalijoje, tiek Izraelyje kokteiliai verčia iš kojų, na o čia Lietuvoje labai dažnai viskas baigiasi didžiuliu ledo gabalu. Dar Norvegijos laikais turėjome savo kelionių dainą - Boom Radio & Radio trip "Hashish", ir turbūt prisidainavome, nes vis skersgatviuose sutikdavome vyruką kartojantį praeinantiems: hašiš - hašiš! Žodžiu, viskas vyksta paprastai, vakarėlis pačiame įkarštyje, daug turistų (visai kitaip negu Porto). Po antros valandos sugalvojome užkąsti, deja, beveik visų restoranų virtuvės dirba tik iki antros valandos. Net ir nenorint visuomet kelionėse tenka lyginti skirtingas vietas ir čia dedu didžiulį pliusą Tel Avivui - bet kuriuo paros metu galima gauti ne tik hot dogą, bet ir puikų karštą patiekalą, užtenka prisiminti Benedictus kavinę, kurios idėja yra pusryčiai 24 valandas. Na bet ką gi, naktimis valgyti nėra sveika, tad pasiguodėm tuo ir grįžome į savo kamaraitę.
Pirmadienis buvo skirtas vien tik Lisabonai - kelionę pradėjome nuo vakarykščio pramogų maršruto, nes netoliese jo yra seniausia ir pagrindinė Lisabonos sinagoga. Deja, kaip ir ne pirmą kartą teko nusivilti, nes sinagogą supa aukšta tvora su kiemu, o budėtojas nesiteikė mūsų įleisti, tad neteko pamatyti netgi paties pastato. Nesuprantu aš jų idėjos - ką daryti turistams iš Izraelio? Tiesa, abejoju, ar tokių daug, nes abi šalys turi nemažai panašumų, o žmonės dažniausiai keliauja ten, kur yra kažkas naujo ir neįprasto. Po šio nesėkmingo vizito nusileidome į Baixą ir atsidūrėme seniausiame Alfamos kvartale, vieninteliame, kurio nepalietė 1755 m. žemės drebėjimas ir kuris išlaikė maurų laikotarpio bruožus. Tiesa, jų pernelyg nepastebėjome, tačiau netrūko siaurų laiptuotų gatvelių su mažais skersgatviais ir skliautais - labai norint iš tiesų galima sakyti, kad turi mažą panašumą su Jeruzalės ar Nablus senamiesčiu. Visa Lisabona yra kalnuota ir norint vaikščioti pėsčiomis tenka gerokai pavargti, dauguma gatvių, ypač Bairro Alto ir aplink, yra mažos ir siauros, o aukšti azulėjo puošti namai dar labiau jas susiaurina, tad dažnai Lisabona man sukeldavo klaustrofobišką būseną. Ir tie, kas sako, jog Portui verta skirti daugiau dienų negu Lisabonai, tikriausiai yra teisūs: tiems, kas neina į muziejus, Lisabonoje užtenka kelių dienų, su muziejais galima priskaičiuoti keliomis dienomis daugiau.
Atsikvėpę mažoje kavinėje (temperatūra pakilo iki +30C), paklausėme neseniai keliavusios draugės patarimo ir įsėdome į 28 numeriu pažymėtą tramvajų - jo maršrutas driekiasi per pagrindinius Lisabonos kvartalus, tramvajus važiuoja labai lėtai, tokiu būdu leisdamas gėrėtis miestu ir jo architektūra. Tiesa, būdami Portugalijoje jautėmės labiau esant Pietų Amerikoje, gal kokiame Argentinos mieste, nes iš tiesų architektūra labai skiriasi nuo likusios europinės dalies: pradedant azulejo ir baigiant 18-19 a. statytomis aukštomis baltomis bažnyčiomis. Keli likę 12-15 amžiaus pastatai (katedros ir pilys) atrodo kaip svetimkūnis visame architektūriniame kontekste. Tramvajus, beje, yra be langų ir juo daugiausia važiuoja turistai, bet tokią karštą dieną buvo labai smagu važiuoti siauromis gatvelėmis pučiant gaiviam viduržemio vėjui. Paskutinė stotelė buvo Estrela bažnyčia, kurioje jau buvome apsilankę sekmadienį. Tąkart kaip tik pataikėme ant 12 valandos mišių ir Joe pasiūlė pasilikti. Kaip gražu buvo stebėti vietinius žmones - dauguma jų senukai, bet kaip pasipuošę ir kokie elegantiški: senos moterys su skrybėlėmis ir šilko pirštinaitėmis iki alkūnių, senukai su kostiumais (nors lauke +30C). Jaunų žmonių beveik nebuvo ir tai tik sustiprino mano įspūdį, kad dabartinė krikščionybė bent jau Europoje tikrai pamažu nyksta.
Po tramvajaus kelionės nusileidome prie upės ir pasiekėme Belem kvartalą, iš tolo saulėje švietė monumentas Vasco De Gamai, viena iš šio kvartalo įžymybių, kadangi čia yra ta vieta, iš kurios išplaukdavo ir į kurią iš tolimų kelionių grįždavo keliautojų ir atradėjų laivai. Beleme įsikūręs ir neįtikėtinai gražus Jeronimo vienuolynas, atėję į jį išgirdome genialų grojimą vargonais, atsisėdome ir mane užbūrė visas didingumas ir grožis. Vargonais grojo atsitiktinis praeivis ar turistas, bet iki šiol girdžiu jo muziką ir skambesį bažnyčios skliautuose. Į patį vienuolyną nebespėjome, o ir mes skubėjome paskutinį Lisabonos vakarą dar pamatyti saulėlydį Atlante. Praėjome pro muziejų kompleksą, dar vieną Belemo atrakciją ir teko nueiti kelis kilometrus, kol pasiekėme tinkamą saulėlydžiui krantą. Kažkodėl pamanėme, kad Belemas nėra labai toli ir iki jo atėjome pėsčiomis (gal kokius 6 km), tad dabar tesinorėjo tik ištiesti kojas ir niekur neiti. Į hostelį jau grįžome traukiniu, kažkaip sugebėjome pažiūrėti filmą ir taip kartu su portugališko vyno pagalba šiek tiek pailsinti galvą nuo kelionės įspūdžių.
Kitą dieną laukė paskutinis kelionės miestas - Faro ir išsiilgtas poilsis. Po negero hostelio potyrio pagaliau užsisakėme tikrą viešbutį, pats miestas yra turistinis, kuriame beveik ir nėra ką pamatyti, tik gulėti paplūdimyje ir džiaugtis paskutine saulėta diena. Lisabona vis dėlto išvargino ir dabar taip pat manau, kad Porte yra smagiau, vien jau upė ir plačios erdvės suteikia poilsį.
Atsikėlę ryte išvažiavome į autobusų stotį. Nespėjome papusryčiauti, bet stotyje prancūziškai kalbanti moteris mus pavaišino sausainiais. Nesupratom kodėl, na bet juk žmonės čia svetingi, tad gal ir stebėtis nereikia. Eidami į Belemą labai norėjome iš arčiau pamatyti (arba ant jo užlipti) 25 de Abril tiltą, kurio kitoje pusėje ant kalvos stovi Kristaus Karaliaus statula, panaši į esančią Rio de Janeire. Autobusas važiavo kaip tik ta kryptimi, tad dar kartą žvelgdami į miestą iš viršaus šiam kartui atsisveikinome su Lisabona.

Bairro Alto naktys

Sintra

2009-10-11T14:41:00.000-07:00

Sintros miestelis

Maurų pilis

Nepasiektas tikslas :(

Šeštadienio vakarą sutikome Lisabonoje. Ilgokai paklaidžioję gatvėmis, susiradome hostelį ir jau tikėjausi pagaliau pailsėti po karštos ir ilgos dienos. Bet pamačius mūsų kambarį netekau žado: užsisakėme dvivietį kambarį ir jau svajojau, kaip pagaliau pailsėsiu ir nereikės prie nieko taikytis ir laukti raktų. Pasirodo, labai klydau, išgirtas hostelis pasirodė esantis gan klaikus, o mūsų kambaryje (be lango) stovėjo dviaukštė lova ir buvo tiek mažai vietos, kad net atsistoti buvo labai sudėtinga. Taip supykau ir supratau, kad kartais geromis recenzijomis pasitikėti neverta. Negana to, Joe iškart užmigo, o mes juk būtent šeštadienį taikėme atvykti į Lisaboną, nes norėjome pamatyti savaitgalio naktinį gyvenimą. Viskas baigėsi tuo, kad buvau Lisabonoje, šlykščiame hostelyje, baisingai ant visko pykau ir iš to pykčio ir nuovargio dargi užmigti negalėjau.
Na bet atėjo kita diena, pailsėję pasijautėme geriau ir nors vis dar labai piktai norėjosi kalbėti nutarėme, kad ką gi, atvykome apžiūrėti miesto, o ne sėdėti hostelyje, tad pratempsime ir dar vieną naktį, be to, nesinorėjo ieškoti kitų nakvynės vietų ir taip gaišti laiką.
Pirmiausia pasivaikščiojome netoliese (gyvenome netoli Sao Bento rūmų), aplankėme gražiąją Estrela Baziliką, nusileidome žemyn prie Tagus upės, šiek tiek apžiūrėjome Baixa ir Chiado kvartalus ir antrą dienos dalį skyrėme Sintrai - miesteliui netoli Lisabonos, kuris garsėja savo architektūra, maurų pilies liekanomis ir yra įtrauktas į Unesco paveldo sąrašą (antras mūsų aplankytas Unesco objektas Portugalijoje!).
Po pusvalandžio kelionės traukiniu jau ėjome siaura Sintros gatvele pilies link. Iš tiesų labai gražus miestelis, o mus labiausiai traukė ne tiek pilis, kiek taip pat ant kalvos esantys spalvoti Penos rūmai. Neskubėdami kilome į kalno viršų, pasirodo, kad žemėlapyje kelias neatrodė toks ilgas, koks buvo iš tiesų, o dar ir tokia karšta diena pasitaikė. Nusikamavę pasiekėme įėjimą į pilį, tuoj pat išlindo vyriškis su bilietėliais, na ką gi, teko eiti, nes nesinorėjo lipti visą kelią žemyn, o ir rūmus troškome pamatyt. Dar pasijuokėme, kad arabai visur yra arabai, net ir senoje maurų pilyje: netikėtai išlenda koks nors asmuo ir liepia susimokėti. Pavaikščiojome po pilies liekanas, man buvo gražiausia atsiveriantis vaizdas, na o pati pilis nebent tik savo istorija ir senumu žavi, bet ne kas iš jos ir likę. Išėjus iš pilies sužinojome , kad į rūmus jau nebespėsime, nusiminėme, na bet ką gi, dar vienas objektas į lankytinų vietų sąrašą kitam kartui. Atgal į miestelį jau teko leistis tik žemyn, siauroje gatvelėje buvo susidaręs didžiulis kamštis, tad mes smagiai greitai ir su vyno pagalba pasiekėme miestelį. Kažkodėl sugalvojome pietus valgyti kinų restorane. Gal ir ne visai protinga, bet buvo skanu. Vakare grįžome į Lisaboną. Pagaliau atėjo metas nakties gyvenimui, kurio taip laukiau.

Fatima

2009-10-10T14:23:00.001-07:00

Pakeliui. Vaizdas pro traukinio langą.

Atsisveikinome su Porto ir išvykome į Coimbra, arba portugališkai tariant Kuimbrą. Traukinio bėgiai lėkė palei vandenyną ir pagaliau dienos metu išvydome Atlantą. Kelionė neprailgo ir už kelių valandų buvome Kuimbroje. Dar tą patį vakare norėjome būti Lisabonoje, tad buvo aišku, kad laiko aplankyti šį miestą neturim, reikia vykti tiesiai į Fatimą. Kad ir kaip kritiškai žiūrėčiau į visus religinius stebuklus, vis dėlto norėjosi pamatyti vietą, sutraukiančią tiek daug piligrimų, be to, kaip tik buvome tomis dienomis, kada vyksta didžiosios Fatimos lankymo dienos. Tad praleidome Kuimbrą (dar ir dėlto, kad buvome su visais daiktais ir nesinorėjo su jais vaikščioti karštą dieną po kalnuotas gatves) ir laukėme autobuso į Fatimą. Stotis buvo neišpasakytai nyki, informacijos irgi nedaug, net stebėjausi, juk Kuimbra žinoma kaip studentų miestas, jame yra seniausias Portugalijos universitetas, puikiai išsilaikusi romaninio stiliaus katedra ir kiti architektūra besididžiuojantys pastatai. Netrukus sulaukėme savo autobuso, kelias link Fatimos visai nepanašėjo į dažnai piligrimų lankomą vietą; prieš kelionę skaitėme, kaip šiomis dienomis pulkai žmonių pėsčiomis keliauja į šią vietą, bet nei autobusas buvo pilnas, nei pakeliui sutikome keliauninkų. Jau visai netoliese sakau Joe: Ah, net jaudinuosi, vis tiek tokia vieta, nesu dar buvusi panašioje. Yra ar nėra tų visų stebuklų, nesvarbu; svarbu, kad tiek žmonių čia suplūsta, tokiu būdu vieta savyje pasikrauna atvykėlių energijos ir tampa ypatinga. O Joe man ir sako: Bet juk buvai Kristaus kapo bažnyčioje Jeruzalėje ir visose kitose vietose. Ir tikrai, juk buvau visose piligrimų vietose Izraelyje ir Jordanijoje. Suvokiau, koks kasdieniškas ir įprastas man tapo Izraelis, net neįtikėtina. Gyvenime nesugalvočiau rausti "šventos žemės" ir vežtis namo, man tai greičiau puikus Tel Avivo paplūdimys. Čia ir atsiskleidžia visas dalykų reliatyvumas: kažkam mano kasdienis slankiojimas po Jeruzalę gali atrodyti kaip ypatinga svajonė, dieviška malonė ar dar kažkas, o man ką.. Nemėgstu Jeruzalės iš tiesų. Štai taip ir atsitinka.
Atvykome į Fatimą ir nesunkiai radome pagrindinę lankomą vietą. Pavaikščiojau aplink: graži balta bažnyčia, didžiulė aikštė, būriai žmonių. Tačiau juokinga, jog viskas (bent jau man) pasirodė esą tokiu pietietišku stiliumi: vaikštinėja žmonės po aikštę, kas plepa, kas rūko, kas kalba telefonu; yra netgi specialus nutiestas takas, norintiems eiti keliais, bet jo danga geresnė negu aikštės ir malonesnė keliaujantiems tokiu būdu. Na žodžiu, viskas jūsų patogumui. Gal ir gerai, juk religija neturi reikšti vientiso asketizmo ir rūstybės. O dar tokia maloni saulė virš galvos, tad kodėl gi negali būti lengvumo ir atsipalaidavimo.
Po kelių valandų grįžome į Fatimos stotį ir netrukus sulaukėme autobuso į Lisaboną. Jau buvome girdėję kelių draugų atsiliepimus, kad Lisabona neprilygsta Porto, tad buvome suintriguoti patys tai pamatyti. Dar kelios valandos ir šeštadienio vakarą sutikome Lisabonoje.

Portugalija: Porto

2009-10-10T13:54:00.002-07:00

Ką tik išlipom iš lėktuvo: Portugalija!

Porto centras

Brasileira cafe

Porto senamiestis

Vyno ragavimas Taylors

Porto grožis

Porto sinagoga

Štai tokią kiaulės koją Carlos turėjo savo namuose.. Dailiai slėpėsi po rankšluostėliu.

Majestic cafe

Ketvirtadienis, atskridome į Porto oro uostą. Tiek metų svajojau nuvykti į Portugaliją, vos ne išskridau kelis kartus tiesiog staiga ir viena, bet štai pagaliau atėjo tinkama akimirka; tik bandžiau truputį toliau galvoje nugrūsti Paryžiaus įspūdžius. Jau skrendant buvo aišku, kad traukiame į pietus, visas lėktuvas klega ir dar nespėjus deramai nusileisti visi puola atsisegti diržus, ir būtent tada, kai stiuardesė paprašo jų dar neatsisegti. Išlipome, o kaip gera, jau Paryžiuje buvo šilta, o čia saulė taip maloniai šildo ir jau tuoj verksiu iš to jaudulio - aš pagaliau Portugalijoje! Oro uoste tarp kitų Europos kalbų mane pasitinka ir lietuviškas užrašas - Sveiki atvykę- įvertinu tai kaip dar vieną pliusą; netrūksta plakatų su gripo pavojaus įspėjimais, tačiau po Portugalijos jau galima ir numirti, na ne visai, bet jau vis šis tas vertingo būtų nuveikta.
Paryžiuje mums trūko vieno dalyko - dėl laiko stokos ir patogumo visur važiavome metro, tačiau daug smagiau būtų rinktis autobusą, nes atsiveria platesnė vaizdų panorama. Tad čia žinodami, kad atstumai nėra dideli, specialiai nevažiavome metro, suradome vietinį autobusą. Kelionė buvo ilga ir fantastiška - maži priemiesčiai, namai išpuošti azulejo - tradicinėmis portugalų plytelėmis, lauke moterys džiausto baltus skalbinius spalvotų plytelių fone, tikra vasara, nors ir ne per karšta. Mums ir vėl pasisekė su oru, nes Portugalijoje pataikėme ant ypač karštos savaitės, buvo tik ką pasibaigę ankstyvi lietūs.
Atvykome į centrą, bent jau taip spėjome; netrukus susiradome žemėlapį ir iš tiesų pamatėme, kad Porto yra labai nedidelis miestas. Be abejo, Portugalijai skirti tiek pat laiko kiek Paryžiui yra labai neteisinga, bet kažkaip mes taip keistai sugalvojome; kitą kartą tiesiog išsinuomosime automobilį kelioms savaitėms ir aplėksime visus nuostabius kaimus. Šįkart tai pavadinome įvadu ir miestų kelione. Pasižvalgėme centre ir nuėjome į artimiausią restoraną. Negalėjau patikėti kainomis, bet taip, Portugalijoje (išskyrus labai turistines vietas) viskas yra labai pigu. Prie puikaus kepsnio dar labiau norėjosi vyno taurės, bet taip negalima, imi butelį ar bent jau pusę, taip pat už juokingą kainą. Netrukus turėjome vykti susitikti su Carlos iš CS ; dėl nakvynės Portugalijoje nelabai rūpinomės, nes įmanoma rasti visai nebrangiai ir neblogai, tačiau Porte nakvojome Carlos namuose. Jis mus pasitiko su keliais draugais ir įspūdingais rūbais - senovinėmis studentų pelerinomis. Tad teko susipažinti su keliomis Portugalijos studentų tradicijomis: pirmakursiai vadinami specialiu vardu, kažkas panašaus į praš(ž), na ir jie turi klausyti vyresnių, kurie gali su jais daryti bet ką (proto ribose). Tad jei pas mus panašus dalykas vyksta tik per krikštynas, ten tai vyksta ištisus metus; ir po metų jau turi teisę dėvėti šį specialų rūbą ir pats būti viršesniu. Šiuose reikaluose dalyvauti nėra privaloma, bet dauguma studentų tuo yra patenkinti ir vadina studentiška patirtimi. Mes su Joe pasižvalgėme tarpusavyje ir žinojome, kad niekada neprisijungtume prie tokių tradicijų. Na bet kiekvienam savo. Buvo jau vakaras, Carlos pakvietė į barą, bet mes visai nebeturėjome jėgų, tad likome namuose ir labai greitai užmigome.
Ryte atsikėlėme, tyliai išsliūkinome iš prabangių Carlos apartamentų (o kad aš taip būčiau gyvenus studijų metais, net bidė žmonės turi :) ir nuvykome į centrą nauju Porto metro. Pasivaikščiojome po senamiestį, vėl šimtai plytelių, siauros gatvės. Matosi, kad ir šalis nelabai turtinga, tiek iš žmonių, tiek iš aplinkos. (Paryžiuje visi tokie elegantiški ir daugybė žmonių metro skaito neįtikėtinai storas knygas). Paragavome vietinių pyragėlių, kuriais garsėja Portugalija, skanu ir laaabai saldu. Pasivaikščiojome prie Douro upės, kuri skiria miestą į dvi puses: Porto ir Vila Nova de Gaia. Porto garsėja unikaliu senamiesčiu, įtrauktu į Unesco paveldo sąrašą, o Vila Nova de Gaia glaudžia daugybę Porto vyno rūsių. Vėliau susitikome su Paulo - kažkada susipažinau su juo per Skype, pasirodo, net ir tokie kvaili susipažinimo būdai gali būti smagūs, išgėrėme kavos kultinėje Brasileiroje ir dar kartą pasivaikščiojome senamiestyje, persikėlėme į kitą upės pusę ir Paulo mus nuvedė į vieną iš vyno rūsių, Taylors. Paulo užkalbino vieną vyresnio amžiaus darbuotoją, kuri paklausė iš kur mes ir kai sužinojo iš kur aš, sako man : Laba diena. Štai taip netikėtai sutikau lietuvę Portugalijoje, dirbančią Taylors, jau dešimt metų gyvenančią Porte. Aplankėme saugyklas, paskanavome kelių rūšių portveino, aplink vynuogių sodai, laksto keisti paukščiai, rojus ir tiek. Nuėjome prie upės, sėdėjome, užkandžiavome ir tikrai turi Porto kažką ypatingo: bežvelgiant į upę girdisi fado dainos ir tokia nostalgija nežinia kam užplūsta. Viskas paprasta, kiek ir apgriuvę, tačiau tie skalbiniai senuose namuose, upės ritmas, senovinės valtys ir ką tik gertas portveinas svaigina savo viliojančiu liūdesiu.
Grįžome į Porto pusę ir aplankėme Krištolo (ar kristalų) rūmų sodą (Jardins de Palacio de Cristal). Gražūs tie jų sodai, galėtų ir LT ką nors panašaus sugalvoti; netgi sutikčiau mokėti kelis litus už įėjimą, jei mane pasitiktų povai, palmės, gražios vejos, saugus buvimas ir puiki vieta iškyloms. Žinoma, čia šilto oro privilegijos, bet juk žiemą būtų galima įrengti čiuožyklą ar ką nors panašaus. Na bet kažkodėl to čia nėra, o gaila.. Dar sugalvojome apžiūrėti Porto sinagogą (ir vėl ta profesinė liga), tačiau prieš tai susiskambinome su Carlos. Šiek tiek nesusikalbėjome su juo, tad teko skubiai lėkti namo (gavome pamoką, kad geriau 19-mečių neatsakingų žmonių nesirinkti nakvynėms). Greitai prabėgome pro sinagogą ir grįžome namo. Carlos sėdėjo lyg niekur nieko ir nesiruošė niekur vykt, tyliai pasikeikėm, na bet ką. Papietavome ir visi kartu nuvažiavome prie jūros. Jau buvo vėlyvas vakaras, bet žmonės dar tik pradėjo rinktis į barus ir kavines; kaip ir Tel Avive čia vakarėliai prasideda apie 2 valandą nakties. Pirmą kartą išvydau vandenyną! Pabuvę prie jūros po kelių Caipirinhų nuvažiavome į centrą. Na tokio vakarėlio niekada nemačiau, pats Tel Avivas gerokai nublanksta - gatvės pilnos žmonių, visi linksminasi, gatvės viduryje du vaikinai atsegtais klynais varo čiurkšlę tiesiai ant pravažiuojančios mašinos, daug jau nepastovinčių jaunų veidų. Dieną atrodė toks mažas ir tylus miestas, bet tik naktis atėjo ir atrodo, kad čia gyvena milijonai žmonių. Ėjome iš vieno baro į kitą, tiesa, su Joe pasijutome truputį jau senoliai, nes aplink matėme daug labai jaunų veidų, bet gal tai ir dėlto, kad mus vedė Carlos su draugais. Jau kokią antrą nakties nebepastovėjome ant kojų, o be to ir planavome ryte anksti keltis, norėjosi namo, bet ką gi, tikrai gal mes senoliai, nes Carlos su savo draugais dar kelias valandas sugebėjo gerti alų ir žaisti biliardą. Pagaliau grįžome namo ir kritome į lovą. Jau buvome gerokai pavargę nuo visų CS ir HC nakvynių, tad Lisabonoje užsisakėme hostelį. Vis dar nebuvo tikri, kur vyksime rytdieną - norėjome pamatyti Coimbrą ir Fatimą.
Atsikėlėme ryte ir su visais daiktais atvažiavome į centrą. Susitikome su Paulo, dar viena kultinė kavinė - Majestic ir išvykome į Coimbrą. Pražiopsojome kelis traukinius iš eilės, tad užsibuvome dar kelias valandas Porte.. Ir buvo verta, nes Portui tikrai neužtenka vienos dienos, kad ir koks mažas jis atrodytų.

Pertraukai tarp Paryžiaus ir Portugalijos: Pink Martini - La Soledad

2009-10-07T16:19:00.000-07:00

Fontainebleau

2009-10-07T14:56:00.000-07:00

Namas, kuriame susitiko Marie Neige tėvas su Joe seneliu

Jau laukiu atostogų Prancūzijoje :)

Fontainebleau pilis

Pirmosiomis dienomis Paryžiuje planuodami tolesnes dienas nutarėme, jog vieną popietę skirsime Fontainebleau miesteliui ir aplankysime ten gyvenančius Joe senelio draugus. Vėliau pagalvojome, kad neverta važiuoti popietei, tad susisiekėme su minėtais draugais ir jie mus maloniai pakvietė pasisvečiuoti neribotą laiką, tad vykome visai dienai ir likome nakvoti. Paskutinę dieną Prancūzijoje buvo malonu atsikvėpti, pailsėti ir sulėtinti tempą, nes Paryžiuje kiekvieną dieną nuo ryto iki vakaro vis eidavome ir eidavome visur.
Ryte nuvykome į Gare de Lyon traukinių stotį ir po 40 minučių buvome Fontainebleau. Joe tų draugų niekada nebuvo matęs, tad laukėme ir net nežinojome, kaip čia kas kur bus. Žinojome tik visą istoriją, kuri kažkada net laikraštyje buvo parašyta. II-o pasaulinio karo metu Joe senelis (iš tėvo pusės) tarnavo JAV kariuomenėje ir buvo vienas iš išsilaipinusių Normandijoje. Taip jis atvyko į Fontainebleau, kur jam teko praleisti visus metus bei susipažinti su prancūzų šeima, vėliau tapusia gerais draugais. Dabar Joe senelis ir jo draugas jau mirę, tačiau prancūzo senelio dukra Marie Neige su vyru Vladimiru bendrauja su vienu iš Joe senelio sūnų, Joe dėde, lankėsi vieni pas kitus Prancūzijoje ir Oregone, siunčia dovanas ir iki šiol susiskambina paplepėti. Tad mus ji ir pasitiko stotyje. Vėliau susipažinome ir su jos vyru, kurio tėvai yra iš Rygos ir Ukrainos, nors pats jis jau gimęs Prancūzijoje. Atvykome į namus ir išsižioję gėrėjomės aplinka: dviejų aukštų jaukus namas, didžiulis dailus kiemas su baseinu, dar vienas mažesnis namas kieme. Buvo taip gera niekur neskubėti, neturėti jokių planų, tik suptis kėdėje jaukiame mūsų kambaryje. Po gaivaus dušo išėjau į kiemą užkąsti, teko ragauti įvairiausių rūšių sūrius, mėgavausi skoniais ir klausiausi prancūziško pasakojimo; Marie Neige pasakojo visą Joe senelio istoriją, su Joe kalbėjosi apie visas gimines, na o Joe turėjo progą kalbėtis prancūziškai. Jau iš anksto ji mus pakvietė nesivaržyti ir bet kada būnant Prancūzijoje atvykti pasisvečiuoti: taip ir matau mus vasarą gulinčius prie baseino, nulekiant į Paryžių (tik 40 min puikiu traukiniu), vaikščiojant po jaukų miestelį. Tik reikėtų prancūzų pramokti, nes tikrai tiesa, kad dauguma prancūzų angliškai nekalba. Užkandus išvažiavome į Fontainebleau pilį, kurioje gyveno ar lankėsi visa galybė karalių, Napaleonas ir kitos iškilios asmenybės. Marie Neige yra iš tų vyresnio amžiaus žmonių (jai gal koks 50 metų), kur tik lekia, lenda visur, komentuoja, na tokia petarda, žodžiu. Tai mikliai ji mus pravedė į pilį, aprodė visas sales, karališkas lovas su baldakimais ir įmantrias statulas. Tuo pačiu metu pilyje vyko šiuolaikinių daiktų paroda, viskas baisiai nederėjo (net tie baisūs sodo elfai-nykštukai buvo patalpinti šalia nuostabių karalių baldų), tad Marie Neige ėjo visur ir plūdosi: negaliu žiūrėt, negaliu žiūrėt! Patiko man ji labai. Iš pilies nuvežė į Barbizon miestelį, netoli didžiulio miško. Būtent pilis ir miškas yra didžiausios apylinkių atrakcijos. Barbizon nuo seno žinomas kaip menininkų miestelis, čia iš Paryžiaus atvykdavo dailininkai tapyti miško ir gamtos peizažų. Dabar tiek Barbizon, tiek Fontainebleau žinomi kaip labai prašmatnūs miesteliai, o savaitgaliais čia suvažiuoja paryžiečiai atsikvėpti nuo miesto šurmulio ir pasivaikščioti miške. Iš tiesų jaukūs akmeninių namų miesteliai, o ir mums buvo taip gera niekur neiti, tik sėdėti mašinoje klausantis klasikos ir karts nuo karto iš Marie Neige lūpų plūstančių sudėtingą judėjimą siauromis gatvelėmis - merde merde.. Vakare ji turėjo reikalų, tad likome su jos vyru Vladimiru, kalbėjome (aš žinoma daugiau klausiausi, nes viskas vyko prancūziškai) apie šeimų istorijas, na ir šiaip viską iš eilės. Mane vėlgi sužavėjo tas pats bendruomeniškumo jausmas, kurį jau patyriau Norvegijoje. Tik prancūzai man dar labiau patinka, nes jie (čia aš žinoma kalbu apie šią šeimą) labai kritiškai žiūri į komunizmą (Vladimiro tėvai patys pabėgo iš Rusijos revoliucijos metu), tačiau neturi tų kapitalistinių ydų, kai viskas turi būti tik man ir niekam kitam. Vėlgi tas sveikas bendruomenės jausmas, supratimas, kad gyvenimą reikia kurti visiems kartu, o ne tik griebt sau viską, lipant per kitų galvas. Norvegai man pasirodė pernelyg idealizuojantys socializmą ir komunizmą, ir tai suprantama iš dalies, juk jiems patiems neteko to patirti, o visos Marxo idėjos išties skamba neblogai. Prancūzai šiuo atžvilgiu patyrė abu baubus - fašizmą ir komunizmą, tad labai atsargiai žiūri į visus kraštutinumus, tačiau nepasidavė ir laukiniam kapitalizmui. Ir be abejo, labiausiai pavydžiu jiems šio sveiko požiūrio, sveiko socializmo-kapitalizmo mišinio. Sutinku, kad lengva man kalbėti sutikus tik tokius žmones, bet kartu ir džiaugiuosi, kad liko toks geras įspūdis. Labai visą laiką apgailestavau, kad nė trupučio nemoku prancūziškai, teks pasitaisyti iki kito karto.
Vakare atvyko jų sūnus, Marie Neige paruošė prancūzišką vakarienę: apkepas, vynas, vėl sūriai, desertas, net ir nežinau, kaip viskas vadinosi, tik buvo labai skanu ir nedrąsu pasirodyti rajūnais, nes jie visi tiek mažai valgė, na o mes su Joe negalėjome sustoti kaip tikri puntukai. Puiki ta Prancūzija, toks maistas ir toks vynas, o kur dar visa kultūra, istorija, siauros mažų miestelių gatvelės, pilys, architektūra.
Ryte atsisveikinome ir išvykome atgal į Paryžių. Kaip tyčia skubant į oro uosto autobusą, vis stabčiojo metro (vyko kažkokie nesklandumai paskutinėje stotelėje), visi nerimastingai žvalgėsi vieni į kitus, o mes nervingai trypčiojome bijodami pavėluoti į lėktuvą. Bet kadangi esame paranojikai ir išsiruošėme visa valanda anksčiau, oro uoste buvome laiku, lėktuvas vėlavo, tad teko dar ir palūkėti valandą. Nežinojau, kaip jaustis, buvo taip gera Paryžiuje, o dabar laukė mano svajonių šalis Portugalija - kaip teks tvarkytis su visais įspūdžiais ir svajonėmis be trumpiausios pertraukos.

Antradienis

2009-10-06T14:28:00.000-07:00

Belleville

Pere Lachaise, O. Wilde kapas

Monmartas ir Sacre Coeur

Pasaulio arabų institutas ir vaizdas iš viršaus

Liuksemburgo sodai

Atsikėlėme jau iš anksto apgailestaudami, kad tai mūsų paskutinė diena Paryžiuje. Turėjome likti diena ilgiau, bet pakeitėme planus ir trečiadienį skyrėme Fontainebleau miesteliui. Apie jį kitame post'e, o antradienio rytą pradėjome pasivaikščiojimu po Belleville rajoną, pamažu sukdami Pere Lachaise kapinių link. Belleville rajonas, kadaise turėjęs atskiros savivaldybės (komunos) statusą, dabar globoja įvairiausių spalvų, tautybių ir religijų gyventojus; čia yra chinatown, turguje šūkauja arabai, prasilenkia afrikiečiai, pagrindinėje gatvėje pamatėme Sukoto palapines. Eidami pro turgų ir išgirdę Liubavičiaus pasekėjų muziką, pasijautėme beveik Izraelyje. Rajonas gerokai apšnerkštas, gausu įspūdingų grafičių ir senų žydžių su terbomis kalbančių prancūzų-hebrajų kalbų mišiniu. Pamiršau jau anksčiau paminėti vieną turistams svarbų dalyką: Paryžius turi pačius geriausius viešuosius tualetus, kuriuose kvepia, jie automatiškai išplaunami po kiekvieno lankytojo, galima ir knygą paskaityti. Bet čia tokie centre, Bellevillyje teko gerokai nusivilti ir užsikimšti nosį. Na, neturistinis rajonas.
Atėjome į Pere Laichaise kapines, kuriose palaidota daugybė žymių žmonių: M. Proust, O. Wilde, J. Morrison, E. Piaf ir kiti. Paryžiuje yra ir daugiau tokių garsių kapinių; Pere Laichaise iš tiesų palieka įspūdį savo dydžiu, tai tarsi malonus parkas, siūlantis užsiėmimą - kas greičiau ras kurio nors žymaus asmens kapą. Aplankėme Jim Morrisoną, prasukome pro Marcelį Proustą, atėjome pas Oscarą Wilde, kurio paminklas išbučiuotas gerbėjų, naudojančių raudoną lūpdažį. Vis dar švelniai lijo lietus, ant žemės voliojosi krūvos rudeninių lapų, netoliese vyko laidotuvės. Paryžius yra ir toks.
Po kapinių nuvažiavome į visiškai skirtingą vietą - Monmartą. Išlipome prie Moulin Rouge, iš tiesų jau toks jis skurdus ir neįspūdingas tikrovėje, jog neturint laiko, geriausia praleisti. Užlipome ant kalno ir dar kartą aplankėme nuostabiąją Sacre Coeur baziliką. Netoliese papietavome, pasižvalgę po mažas Monmarto gatves, persikėlėme į kitą Senos pusę. Užėjome į Insitut du Monde Arabe, tingėjome eiti apžiūrėti ekspozicijas, bet sužinojome, kad galima liftu pasikelti į viršų ir iš ten atsiveria labai nebloga Paryžiaus panorama. Taip ir padarėme, visas Paryžius prieš mūsų akis. Pasigėrėjome ir Saint Germain bulvaru atėjome į Liuksemburgo parką (Jardin du Luxembourg), o kokia grožybė! Rūmai, baseinas, fontanai, skulptūros, palmės, suoliukai ir iškylos. Kaip tik vakarėjo ir dangus buvo pilnas įvairiausių spalvų. Tysojome ant kėdžių ir mėgavomės vakaro šiluma; paskutines dienas Paryžiuje buvo labai įdomus oras - rytais lydavo ir buvo vėsu, o į vakarą atšildavo iki ir virš 20 laipsnių šilumos. Užsinorėjome kavos, tad pro Panteoną nuėjome į mažą skverą, kuriame glaudžiasi galybė jaukių kavinių. Tik išgėrus kavą ir kitus gėrimus, pamačiau, kad kavinė vadinosi Le Descartes. Na ir kas gali būti geriau už kavą Dekarto kavinėje.. Sutemo, naktinis Paryžius - jį taip pat reikėjo pamatyti plačiau. Dar kartą nuvažiavome prie Triumfo Arkos, iš tolo švietė Eifelis, žmonių kaip visada daug, šiltas vakaras ir jau liūdna, kad tai paskutinė mūsų diena. Nakvojome visai netoliese Monmarto, sename ir ankštame bute.
Mąsčiau apie Paryžių, jo stereotipus, įspūdžius. Nesuprantu tų, kuriems Paryžius nepatinka dėl emigrantų, juodaodžių ar kitų spalvų žmonių. Jų išties daug, bet kiek teko girdėti, jie puikiausiai kalba prancūzų kalba, kaip ir likusieji "balti" paryžiečiai. Juk kalba yra labai svarbus kultūros rodiklis, man jie tokie pat prancūzai kaip ir kiti.
Niūrią dieną nuovargis lengvai gali paversti Paryžių į bjaurų miestą, gatvėse tikrai pilna merde, daug prašančiųjų išmaldos, triukšmas, spūstys metro. Gyvenimas Paryžiuje gali būti sunkus. Bet kartu ir tiek nuostabių dalykų, na bent jau turistui: metro stotyse klasikų kūrinius groja profesionalūs smuikininkai, parkai leidžia pasislėpti nuo triukšmo, o kava jaukioje kavinėje vėl pastato ant kojų. Ir neužtenka čia savaitės, mes beveik nėjome į muziejus, ir vis tiek nespėjome nuvažiuoti iki Versalio ir kitų garsių vietų. Na bet žinoma, visada malonu turėti planų ateinančiam vizitui. Kada nors.

Belleville mobilioji Sukoto palapinė

Pirmadienis

2009-10-05T14:23:00.000-07:00

Place de la Republique

Place de la Bastille

Le Marais

Holokausto memorialas (Vardų siena)

Žymioji Cafe de Flore, kurioje susitikdavo A. Camus, J.P. Sartre, S. de Beauvoir

Pabudau išgirdus lietų, taip tingėjosi keltis, tad į miestą išėjome tik po kelių valandų. Vis dar lijo ir kažkokiu būdu sugebėjome nerasti savo metro stotelės, tad ėjome tolyn ieškodami gatvių pavadinimų. Žiūriu - o, A. Camus skveras, taip smagu buvo, nes dar prieš atvykstant ieškojau informacijos apie A. Camus vietas Paryžiuje. Žinoma, tai tik pavadinimas ir maža aikštė su modernia skulptūra, bet visgi tokie dalykai paglosto širdį. Susiradome metro stotelę ir pirmiausia nuvažiavome į Paryžiaus žydų muziejų, taip tikėjomės prastumti lietingą laiką. Šlapiom kojom apžiūrėjom ekspoziciją, pasirodo, kad įėjimas jaunimui iki 26 metų yra nemokamas, taigi, beveik paskutinis šansas tuo pasidžiaugti. Didelė dalis Paryžiaus muziejų turi nuolaidas ne tik jaunimui, bet ir bedarbiams, ši idėja man labai patiko, manau, vertėtų ją pritaikyti Lietuvoje. Juk menas, kultūra visuomet pakylėja, bent trumpai akimirkai. Muziejus buvo labai neblogas, tradicinis ir informatyvus. Ypač patiko laikina fotografijų ekspozicija: joje buvo galima pamatyti šių dienų Paryžiaus žydų portretus ir jų istorijas. Turbūt labiausiai įspūdį paliko tas faktas, jog nemaža dalis žydų, atvykusių iš arabiškų šalių, Maroko, Alžyro, Tuniso, visuomet buvo draugai su kaimynais arabais, ir tik po Izraelio valstybės įkūrimo viskas pasisuko priešinga kryptimi, paprasčiausi žmogiški santykiai buvo subjauroti aplinkos spaudimo ir propagandos. Ir čia tik vienas iš šios sumaišties, kurią įnešė Izraelis, padarinių.
Išėjome iš muziejaus, kaip ir tikėjomės, jokio lietaus, tad pasivaikščiojome iki Republique skvero, iš ten iki Bastille aikštės ir apsukę ratą vėl atsidūrėme Le Marais kvartale. Apžiūrėjome kelias sinagogas, gaila tik, kad visos jos labai užsimaskavę, jokios informacijos ant durų, nežinia, kaip į jas įeiti ir ar apskritai jos veikia. Pats kvartalas labai smagus, galima užtikti ir mažų jaukių gatvelių, be jokių kičinių užkandinių. Joe mane nusitempė į Holokausto muziejų (iš tiesų nesu aš muziejų gerbėja, ypač dar būnant tokiam gražiam mieste kaip Paryžius, o tokios tematikos muziejų išvis nemėgstu), taip užbaigėme vizitą Le Marais.
Laukė kita upės pusė, parkai ir Lotynų kvartalas. Buvo tobulas metas mažai iškylai, taip galime vadinti savo pietus. Ėjome link Botanikos sodų (Jardin des plantes), pakeliui netikėtai radome pagrindinę Paryžiaus mečetę; tokie neplanuoti suradimai yra vieni maloniausių dalykų, vaikščiojant naujame mieste. Pailsėjome ir teko tęsti toliau, nes parko prižiūrėtojai jau išsitraukė švilpukus tuo pranešdami, kad parkas uždaromas. Apžiūrėjome Panteoną, prasukome pro vieną iš Sorbonos universiteto pastatų. Pakeliui buvo dar kelios įspūdingos bažnyčios, bet jų ten tiek daug, jog po kelių vizito dienų net nebesinori apžiūrėti jų iš arčiau, tik praeinam ir tiek: O, žiūrėk, graži bažnyčia. Mhm. Visa Paryžiaus architektūra mane vertė iš kojų, pastatai didingi, bet neužgožia jaukumo jausmo, netrūksta žalumos ir nors miestas užgultas turistų, vis tiek galima rasti upės krantą tik sau ar išėjus iš žemėlapio ribų tiesiog vaikščioti gatvėmis, valgyti croissant, kokių dar niekada neteko ragauti ar išgerti paryžietiškos kavos.
Grįžome namo, ragaujam sidrą, netikėtai grįžo Xavier ir už kelių minučių kartu išėjome į barą prie Saint Martin kanalo, prie pat namų. Kai ieškojome žmonių Paryžiuje Joe pasirinko Xavier, ir viena iš priežasčių buvo tai, kad jis taip pat groja klarnetu. Na ir ką gi - paaiškėjo, kad kaip ir Joe, Xavier domisi klezmerių muzika; na ir šiaip pasirodė esąs labai linksmas ir atsipūtęs žmogus. Po valandos grįžome namo, atsisveikinome su Xavier, nes antradienį buvome susitarę susitikti su kitais žmonėmis. Kelionė jau buvo įpusėjusi, bet dar laukė Pere Lachaise, Monmartas ir trumpa kelionė į Fountainebleau.

Sekmadienis

2009-10-04T14:55:00.000-07:00

Populiariausia Paryžiaus moteris (moteris?)

Luvras

Su Julie

Tik atvykus į Paryžių oras buvo puikus ir idealus ilgiems pasivaikščiojimams ir mįslingų gatvių paieškoms. Sekmadienis turėjo būti lietingas, tad apsiginklavome lietsargiais ir šiltesniais rūbais. Bet kažkokiu būdu nepagalvojome, kad būsime patalpoje, kuri sprogsta nuo žmonių masės ir čia kalbu apie Luvrą. Jau iš anksto tiek Julie, tiek Joe ir kiti žmonės perspėjo, kad Luvre visuomet daugybė žmonių, tenka plaukti per minią apsiginklavus kantrybe ir mandagumu. O pati Mona Liza yra mažutėlis paveikslas ir dar uždarytas po stiklo gaubtu. Na ką gi - atėjome, žmonių milijonas, ir kaskart įeinant į naują salę tenka nusimesti sluoksnį drabužių. Pradėjome nuo tos populiarios moters: iš tiesų labai juokingas vaizdas - visi kaip išprotėję fotografuoja už stiklo paslėptą Moną Lizą ir su savo trofėjumi neria toliau. Pasirinkome apžiūrėti senovės graikų, Egipto ir Mesopotamijos ekspozicijas, nes arabų meno ir kultūros skyriai buvo uždaryti renovacijai (čia vėl ta mūsų profesinė liga akivaizdi). Pralėkiau pro Egipto ir graikų ekspoziciją per daug nesižvalgydama: Kairo muziejuje apvaikščiojau tiek salių, jog dar keliems metams į priekį užteks įspūdžių. Tačiau Mesopotamijos ekspozicija iš tiesų sužavėjo, vis dar neapleidžiu svajonės vieną dieną aplankyti Iraną.
Apžiūrėję parodas išėjome pasižvalgyti į lauką, buvo taip gera įkvėpti gryno ar bent jau grynesnio nei viduje Paryžiaus oro. Arno nuėjo pavalgyti, o mes su Julie patraukėme upės link. Nuėjome į St. Louis salą, pilvai jau gurgė, bet aplink tebuvo vien turistų pamėgtos ir pernelyg brangios kavinės. Eiti toliau nebeturėjome jėgų, muziejai taip išvargina.. Tad atsisėdome prie upės ir paruošėme mažą iškylą iš to ką turėjome: puikaus Brie sūrio, bagetės ir dar kažko. Sėdėjome prie paties kranto, vis praplaukdavo valtys ir paskui jas sulėkdavo pulkai žuvėdrų. Net nepastebėjome, kaip pūstelėjo vėjas ir visos mūsų maisto atsargos nuskrido į Seną. Na ką - pagalvojome, gal dar išvysime Portugalijoje plaukiantį nuostabų sūrį. Pailsėję populiarioje iškylų saloje nuėjome apžiūrėti Notre Dame katedros.
Prie mūsų vėl prisijungė Arno ir kartu su Julie nusivedė į Le Marais kvartalą. Dar anksčiau Julie mums papasakojo apie naują (gal jau net ir nebe tokią naują) madingų žmonių grupę Paryžiuje, vadinamą Bobo: bohemian bourgeois. Tai tokie žmonės, kurie visada atrodo puikiai, stilingai rengiasi, vaikšto į teatrus, gyvena madinguose kvartaluose (kurie kažkada buvo jaukūs ir pigios numos rajonai, tačiau atsikėlę bobo pavertė juos populiariais ir brangiais), niekada neatsisakys automobilio, nors įsigyja ir dviratį, nes ekologija šiuo metu madinga, perka tik ekologiškus produktus, patys dažniausiai žino, kad yra bobo. Le Marais kvartalas 19 a. pab.-20 a. pr. tapo Rytų Europos žydų įsikūrimo vieta, po karo Andre Malraux iniciatyva čia buvo steigiamos galerijos ir muziejai. Iki dabar šis kvartalas yra Paryžiaus žydų centras; bet ne tik tai - Le Marais yra ir bobo bei gėjų bendruomenės širdis. Iš tiesų spalvingas kvartalas: žydai, gėjai ir turtingi bei madingi bobo. Rue des Rosiers bei kitos Le Marais gatvės ypač populiarios tarp paryžiečių sekmadieniais, kai dalis restoranų nedirba ir visi plūsta paragauti falafelių ir kitų žydiškų patiekalų. Na bent jau bandomas sudaryti toks įspūdis, žvelgiant į užeigų ir kavinių iškabas. (Vertėtų prisiminti, kad dauguma tų siūlomų "žydiškų" patiekalų yra arabų tautų kūriniai, pvz., falafelis kilęs iš Egipto). Užėjome į vieną iš tokių kavinių, siūlančią tradicinius žydų (aškenazių) pyragaičius ir užkandžius. Juokinga buvo iš visos tos "autentikos", tik prancūziškai kalbančių padavėjų, o sumokėjus už varganą pyragėlį su daržovėmis penkis eurus net ir nebejuokinga. Visiškas popsas ir tipinis "autentiško" kultūrinio paveldo verslas. Pats kvartalas įdomus ir norėjome aplankyti jame esančias sinagogas, bet jau temo ir su Joe turėjome kitų planų: mums neužteko kelių minučių Notre Dame, tad dar sugalvojome nueiti į mišias ir pabūti šioje įspūdingoje vietoje ilgiau. Mišios buvo neįtikėtinai ilgos, nesupratau nė žodžio, tad po valandos su pakilia ir šventiška nuotaika išėjome namo. Atsisveikinome su Julie ir išvažiavome pas Xavier iš CS. Jo paties namie nebuvo, tik jo kambariokas, kuris mus labai šiltai priėmė, pamaitino ir vis atsiprašinėjo, kad negali ilgiau pabūti kartu, nes išgyvena skyrybas su žmona ir jam labai sunku bendrauti. Kalbėjo jis tik prancūziškai, bet man taip buvo gaila jo vis kartojančio "desole desole" (atsiprašau). Įsikūrėme namuose, vos kelios minutės nuo Saint Martin kanalo.
Visada labai keista sutikti naujus nepažįstamus žmones ir spėlioti, kaip seksis su jais susipažinti, ar bus apie ką kalbėti. Couchsurfingas ir hospitality klubas turi ir teigiamas, ir neigiamas puses: įdomu pamatyti, kaip gyvena paryžiečiai, kaip atrodo jų būstai, sutikti naujų žmonių, kita vertus, kartais (priklauso nuo žmonių, žinoma) tenka būti priklausomam ir taikytis prie aplinkybių. Tačiau Paryžiuje vien dėl viešbučių kainų pirma mintis buvo šie klubai. Ir iš tiesų su Julie buvo labai smagu, pasakojom vieni kitiems apie filmus, muziką, Prancūzijos ypatybes, gyvenimą Izraelyje, politiką, aplankėme mums netikėtas vietas.
Kiekvieną dieną Paryžiuje nueidavome po šimtą mylių ir kiekvieną vakarą užplūsdavo tikra palaima po ilgos dienos ištiesti kojas. Lietaus taip ir nesulaukėme, tik dar viena praėjusi nuostabi diena sukosi mūsų galvose.

Šeštadienis

2009-10-03T14:48:00.000-07:00

Kiekviename žingsnyje aikčiojau, kokia graži architektūra, kokie namai

Laiminga laiminga!

Nuit Blanche instaliacijos

Kalnų futbolas

Labai gera DJ buvo, tokia jau pagyvenusi paryžietiška moteriškė

Atsikėliau ryte, nuėjau prie lango, žiūriu ir galvoju: tad štai, ėmiau ir atsibudau vieną rytą Paryžiuj. Kas gali būti geriau?
Pradžioje nutarėme aplankyti visas privalomas vietas. Eifelio bokštas bene labiausiai nutolęs nuo kitų objektų, tad nuo jo ir pradėjome. Keli metro ir vienas subway - išlipame ir net nereikia galvoti, kur turime pasukti, tik sekame paskui kitus turistus. Keistas tas Eifelio bokštas: iš tiesų tai tik gigantiška metalinė konstrukcija, kuri greičiausiai net ir nėra graži, bet įdomu, kaip toks metalo gabalas per ilgus metus tiesiog tampa miesto simboliu, kurį privaloma aplankyti ir dargi atvirutę ar kitą mažą suvenyrą įsigyti. Atvykome apie 11-12 valandą, tad žmonių jau buvo labai daug, o eilė norinčiųjų užlipti į viršų atrodė pernelyg ilga. Pagalvojau: lyg ir reikėtų, norėtųsi, neaišku, kada vėl į ta Paryžių užsuksim. Bet kita vertus, juk tai tik dar viena panorama, o panoraminių vietų Paryžiuje yra tikrai nemažai. Tad nusprendėme negaišti laiko ir eiti toliau. Norėjosi sprukti nuo tos žmonių minios, susimaišiusios su prašančiomis išmaldos romų moterimis ir juodaodžiais vaikinais siūlančiais nusipirkti pakabuką už tris eurus.
Ėjome Senos pakrante spardydami krintančius kaštonus, toks gražus ruduo ir Eifelis iš tolo šviečia. Sustojome užkąsti: mūsų tipiniai priešpiečiai - pelėsinis sūris, bagetė, alyvuogės, bananai ir sultys (kartais pakeičiamos vynu arba alumi). Taip žingsniuodami pasiekėme didžiausią Paryžiaus Concorde aikštę ir Liuksoro obeliską. Iš ten Eliziejaus laukais ėjome link Triumfo arkos. Eifelio bokštas savo gigantiškumu tikrai paliko įspūdį, tačiau Triumfo arka pasirodė , na.. arka ir tiek. Patys Eliziejaus laukai taip pat neįspūdingi, na nebent einant su tikslu apsipirkti, bet vien pasivaikščiojimui netinka. Net slapta džiaugėmės, kad aplankėme visas "privalomąsias" vietas ir galime pasukti į atsitiktinę gatvę. Vis dėlto šiek tiek panagrinėjome žemėlapį ir pasirinkome Friedlando, vėliau Hausmano gatvę. Šeštadienis, matosi, tikra apsipirkimų diena, visi tik lekia su dailiais popieriniais maišeliais ir pirkiniais. Pagal žemėlapį susiradome vieną iš daugybės Paryžiaus sinagogų, įspūdingą savo dydžiu ir fasadu. Žinoma, ji buvo aptverta ir uždaryta. Na ką gi, buvo laikas grįžti namo. Netoliese namų nuėjome pavalgyti vietinėje arabų užkandinėje. Tikėjausi autentiško maisto ir mažų kainų. Deja, vos tik pamatę turistus, keli padavėjai sukosi aplink mus visą pusvalandį, vienas nuolatos mirksėjo, na o pabaigoje pigi vieta vietiniams mums buvo vis dar pigi, na bet ne tiek, kiek vietiniams. Tai velniava, visur taip, ar Jordanijoje, ar Paryžiuje. Tas dirbtinis dėmesys ir ištroškusių akių persekiojimas šiek tiek sugadino mano pietus, bet Paryžius juk ne apie tai.
Grįžome namo, šiek tiek vyno ir poilsio, o vakare išsiruošėme į Baltos nakties - Nuit Blanche renginius kartu su Julie ir jos draugu Arno. Pradėjome parke de Buttes Chaumont, visokios instaliacijos, menai, tęsėme prie Saint Martin kanalo esančiame klube. Nesinorėjo namo, tad dar užsukome į didžiulį pastatą, kuriame vyko šventinė diskoteka. Julie pasakojo pastato istoriją, tad jei gerai supratau, ten kažkada buvo morgas ar kažkas panašaus, na o dabar tiesiog menininkų dirbtuvės. Kalbėjome apie imigrantų, rasizmo ir priemiesčių problemas, net pačioje diskotekoje kai kurie dalykai buvo tokie akivaizdūs: vyko smagūs šokiai, visi tik suka ratelį, kai netrukus prisijungė grupė juodaodžių paauglių ir pradėjo šokti, bet gal greičiau tiktų sakyti maltis, ir taip aktyviai, kad reikėjo nuo jų stovėti kelių metrų atstumu , norint negauti į nosį. Visi nustojo šokti, tik gailiai šypsojosi ir plojo, na o tie vaikinai buvo labai laimingi, gavę tiek dėmesio ir erdvės, jausdami, kad jų iš tiesų bijo. Pakeliui į šį vakarėlį matėme ir kitokių vaizdų: vyko futbolo varžybos, tik stadionas buvo kalnuotas, dar vienas Nuit Blanche projektas. Vaikų komanda žaidė prieš suaugusius ir gal dėl to, kad viskas vyko netoli afrikiečių kvartalo, beveik visi vaikai taip pat buvo juodaodžiai. Buvo linksma stebėti publiką, kuri be abejo, palaikė vaikus; puikiai matėsi, kad Prancūzijoje visi pamišę dėl futbolo.
Šiaip ne taip po ilgos dienos grįžome namo. Kiekvieną pirmą mėnesio sekmadienį didelė dalis muziejų nereikalauja bilietų, tad ir kitos dienos planas buvo aiškus: Luvras.

Disco! :)

Šešios dienos Paryžiuje ir Fontainebleau: penktadienis

2009-10-02T14:45:00.000-07:00

Ankstus ir šaltas Norvegijos rytas, termometras rodo nulį, apšerkšniję laukai ir ilga kelionė į Torpo oro uostą, visai netoliese Andebu – mūsų organiško kaimo. Siaubingai nervinomės dėl lagaminų svorio, kelis kartus persipakavome, kišenės pilnos smulkių daiktų, o Joe buvo apsirengęs trimis megztiniais- toks tai skrydis su Ryanair. Viskas praėjo lengvai ir jau skrendam į Paryžių! Tiek daug apie jį girdėjau: vieni sako, kad geriau jo nepamatyti, mat pamačius sugriūna visi romantiški vaizdiniai – pilna emigrantų, purvina, milijonai turistų ir t.t. Kita dalis žmonių tiesiog įsimylėję šį miestą – jo architektūrą, jaukias kavines, istoriją ir kultūrą. Prancūzija ar Paryžius niekada nebuvo mano svajonių šalis, nors žinoma, visada norėjosi pamatyti levandų laukus, vynuogynus, Paryžių ar Nicą.

Nusileidome Beauvais oro uoste, iki Paryžiaus dar tenka važiuoti pusantros valandos autobusu: tas nuostabus jausmas, kai esi svetimoje šalyje pirmą kartą, skaitai kelio ženklus, žvalgaisi aplink, nesvarbu, kad nieko įspūdingo pakeliui nėra. Joe jau pirkdamas bilietus išbandė savo prancūzų kalbos žinias, na o aš tik stovėjau ir gėriau prancūziškus žodžius. Atvykome į Paryžių, susiradome metro ir visą laiką abu išsišiepę kartojom: mes Paryžiuj, neįtikėtina, važiuojame metro. Atvykome pas Julie iš HC, jos namuose įsikūrėme iki sekmadienio.

Truputį pailsėję išėjome į miestą. Julie gyvena 19-ame kvartale, netoli afrikiečių rajono. Iki Monmarto žingsniavome apie dvidešimt minučių. Gaila tik, kad nuo nuovargio man buvo taip negera, jog nelabai ką ir galėjome nuveikti. Tik užlipome ant kalvos ir aplankėme Sacre Cour baziliką, iš čia matosi visa Paryžiaus panorama. Vakarėjo ir gelsvai rausva šviesa leidosi ant viso Paryžiaus. Viskas atrodė taip paprasta - štai mes čia, gėrimės saulėlydžiu ir atpildu po visų Norvegijos kaimo darbų. Pakeliui į Monmartą užsukome į parduotuvę. Niekada gerai nežinojau, ar pasakojimai apie vyną Prancūzijoje kainuojantį kelis eurus yra mitas ar ne. Dabar jau žinau, kad tai tikra tiesa: nuostabus 2003-2004 krašto/rūšinis vynas iš tiesų kainuoja apie tris-keturis eurus. (Žinoma, yra vynų ir už eurą ar du, bet čia jau tiesiog nepadoru mums pasirodė). Niekada nebuvau prancūziško vyno gerbėja, (na žinoma, nuostabu paragauti Beujolais Nouveau), visada rinkausi ispaniškus "sunkesnius" vynus, bet po šios kelionės.. Na bet apie tai vėliau.

Po pasivaikščiojimo turistų pilname Monmarte susitikome su Julie ir jos draugu Arno kavinėje Ramey ir Muller gatvių sankryžoje, čia kiekvieną penktadienio vakarą visi nemokamai vaišinami kuskusu. Užsisakiau kavos, nes jau vos laikiausi ant kojų, padavėjas kone su panieka žvilgtelėjo, gal todėl, kad visi aplink gėrė alkoholinius gėrimus, na bet ką gi. Smagiai paplepėjome ir po kelių valandų išėjome namo. Pakeliui užsukome dar į vieną barą spalvingame afrikiečių kvartale. Stiklinė nuostabaus balto alaus ir namo - laukė ilga rytdiena.